Lietuviai, po daugelio metų praleistų užsienyje, vis dažniau grįžta ne į didmiesčius, o į gimtuosius mažus miestus ir miestelius.
Jie atsiveža užsienyje sukauptą patirtį, kapitalą ir kitokį požiūrį į darbą bei gyvenimą, taip keisdami vietos bendruomenes iš vidaus.
Ką atsiveža grįžtantys iš emigracijos
Daugelis grįžusiųjų neslepia, kad pagrindinis jų turtas nėra santaupos, o išmoktas darbo kultūros ir planavimo jausmas.
Užsienyje dirbę žmonės dažnai yra įpratę prie aiškių procesų, punktualumo, nuoseklaus klientų aptarnavimo ir saugumo darbo vietoje.
Grįžę jie tą patį standartą mėgina perkelti į savo naujus verslus ar darbą.
Tai ypač matyti paslaugų srityje: atidaromos mažos kavinės, siuvyklos, automobilių dirbtuvės, grožio salonai, kurie stengiasi išlaikyti tokį aptarnavimo lygį, kokį matė Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Skandinavijoje.
Dalis grįžtančiųjų turi ir konkrečių profesinių įgūdžių – nuo statybos ir inžinerijos iki socialinio darbo ar slaugos.
Mažesnėse savivaldybėse, kur nuolat trūksta darbuotojų, šie žmonės tampa itin laukiami, nes gali užpildyti kritines spragas.
Smulkus verslas keičia miestelių veidą
Vietoje bandymo rasti darbą didmiestyje ne vienas sugrįžęs emigrantas pasirenka kurti savo smulkų verslą gimtajame mieste.
Pradinis kapitalas neretai sukauptas per ilgus metus užsienyje, dirbant už 2 000–3 000 eurų atlyginimą ir taupant konkrečiam tikslui.
Tokių verslų veikla dažnai yra labai paprasta ir lokalizuota: kava išsinešti, kepyklėlė, šeimos kirpykla, autoservisas arba nedidelė remonto įmonė.
Tačiau būtent šios, atrodytų, nesudėtingos veiklos suteikia miesteliui daugiau gyvybės, darbo vietų ir patrauklesnį įvaizdį jaunoms šeimoms.
Svarbu ir tai, kad grįžėliai į verslą neretai žiūri kiek kitaip nei vietiniai.
Jie linkę daugiau dėmesio skirti skaitmeninei komunikacijai, socialiniams tinklams, internetinei reklamai, taip pasiekdami platesnę auditoriją net ir iš nedidelio miestelio.
Šeima ir gyvenimo kokybė – svarbiausi argumentai
Ne vienas grįžtantis lietuvis atvirai prisipažįsta, kad jį namo parvežė ne ekonominiai skaičiavimai, o vaikai ir tėvai.
Gyvenimas užsienyje dažnai reiškia ilgas darbo valandas, sunkumus suderinti šeimos laiką, brangias vaikų priežiūros ir būsto išlaidas.
Lietuvoje, ypač mažesniuose miestuose, pasiekiama viskas per keliolika minučių.
Vaikų darželis, mokykla, būreliai, poliklinika ir senelių namai yra netoli, todėl kasdienybė tampa gerokai paprastesnė ir ramesnė.
Daugelis pabrėžia, kad ryšys su artimaisiais taip pat įgauna visai kitą kokybę.
Vietoje retų apsilankymų kartą ar du per metus atsiranda galimybė būti kartu per kasdienes progas – nuo mokyklos švenčių iki eilinio sekmadienio pietų.
Emociniai iššūkiai grįžus namo
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sugrįžimas namo yra vien džiugus žingsnis, realybėje jis dažnai būna sudėtingas emociškai.
Žmonės grįžta po 5, 10 ar net 15 metų, o per tą laiką pasikeičia ir jie patys, ir jų gimtasis miestas.
Ne vienas grįžusysis pasakoja, kad pirmieji mėnesiai primena kultūrinį šoką.
Įpratus prie užsienio tvarkos, griežtesnės biurokratijos, didesnio anonimiškumo, tenka iš naujo prisijaukinti lietuvišką kasdienybę, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir klausimų užduoda tiesiai.
Iššūkių kelia ir požiūris į darbą.
Dalis sugrįžusiųjų pastebi, kad provincijoje vis dar gajus skeptiškas vertinimas, kai kas nors „per greitai nori augti“ arba garsiai kalba apie ambicijas – tai reikalauja kantrybės ir nuoseklumo.
Kaip bendruomenės gali padėti sugrįžtantiems
Miestelių ir rajonų sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar grįžę žmonės randa jiems atvirą, priimančią aplinką.
Ten, kur savivaldybės ir vietos bendruomenės sąmoningai domisi sugrįžtančiaisiais, pradeda formuotis palankus ratas – vienas sėkmingas pavyzdys įkvepia kitus.
Prisitaikyti padeda paprasti, bet konkretūs dalykai.
Pavyzdžiui, aiški informacija apie verslo liudijimus ir mokesčius, pagalba ieškant patalpų naujam verslui, paramos programos pirmiesiems metams, savanorystės ir bendruomeniniai renginiai, leidžiantys greičiau užmegzti ryšius.
Svarbi ir laikysena kasdieniuose pokalbiuose.
Kai grįžusiųjų patirtis užsienyje priimama kaip vertingas indėlis, o ne kaip pasipūtimas, daug lengviau bendradarbiauti kuriant naujas iniciatyvas ir keičiant įsišaknijusius įpročius.
Nors emigracija dar ilgai išliks Lietuvos realybe, vis dažnesnės sugrįžimo istorijos rodo, kad ratas pamažu sukasi ir kita kryptimi.
Būtent tie, kurie grįžta su sukaupta patirtimi, šiandien tyliai, be didelių deklaracijų, perkuria mažų Lietuvos miestų ir miestelių ateitį.
