Kodėl vis daugiau lietuvių po 40-ies ryžtasi kardinaliai keisti karjerą? Tikisi antrojo šanso

Vis daugiau Lietuvoje gyvenančių keturiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių meta ilgametį darbą ir renkasi naują profesinį kelią – nuo programuotojo iki slaugytojo ar elektriko.

Specialistai sako, kad tai ne laikina mada, o gilesnių ekonominių ir socialinių pokyčių pasekmė.

Vėlyvos karjeros startas tampa norma

Anksčiau laikyta, kad karjerą reikia nusistatyti iki 30-ies ir jos laikytis iki pensijos.

Dabar tokia logika vis dažniau nebeveikia – profesijos sensta greičiau nei žmonės, o darbo rinka nuolat keičiasi.

Dalis keturiasdešimtmečių suvokia, kad dar turi bent 20–25 aktyvaus darbo metų.

Todėl sprendimas investuoti dvejus ar trejus metus į mokymąsi atrodo prasmingas, net jei tai reiškia žengti žingsnį atgal dėl atlyginimo ar statuso.

Tokiems žmonėms svarbu ne tik uždarbis.

Vis dažniau akcentuojamas prasmingas darbas, lankstesnis grafikas, galimybė dirbti nuotoliniu būdu ar suderinti profesiją su šeimos įsipareigojimais.

Kas dažniausiai keičia profesiją?

Ryškiai matomos kelios grupės.

Pirmiausia – žmonės iš nykstančių arba stipriai automatizuojamų profesijų, pavyzdžiui, gamybos linijų darbuotojai ar žemesnės grandies administracijos specialistai.

Antra grupė – perdegę savo srityse.

Dažnai tai vidurinės grandies vadovai, pardavimų ar paslaugų sektoriaus darbuotojai, kurie po daugelio metų intensyvaus tempo ieško ramesnio ar prasmingesnio darbo.

Trečia – emigrantai, grįžtantys į Lietuvą ir nenorintys kartoti ankstesnio darbo modelio.

Jie atsiveža santaupų, platesnį požiūrį ir drąsiau žengia į visiškai naujas sritis.

Populiariausios naujos kryptys

Pastaraisiais metais daugėja besimokančių informacinių technologijų.

Taikomosios programavimo studijos, testuotojo kursai ar su dirbtiniu intelektu susijusios programos vilioja asmenis, kurie anksčiau neturėjo jokio ryšio su technologijomis.

Kita kryptis – sveikatos priežiūra ir socialinės paslaugos.

Slaugytojų, socialinių darbuotojų, užimtumo specialistų trūkumas skatina mokymo įstaigas priimti vyresnius studentus, o patirtis dirbant su žmonėmis čia dažnai tampa privalumu.

Pastebimai auga ir susidomėjimas profesiniu mokymu.

Elektriko, suvirintojo, šaltkalvio, apdailininko specialybės traukia tuos, kurie nori matomo rezultato ir stabilios paklausos.

Finansiniai ir emociniai iššūkiai

Karjeros pokytis po 40-ies nėra lengvas.

Daugeliui tenka bent laikinai susitaikyti su mažesnėmis pajamomis, o kartais – ir su žemesnėmis pareigomis nei turėtos anksčiau.

Planavimas tampa kritiškai svarbus.

Ekspertai rekomenduoja prieš priimant sprendimą susidaryti šeimos biudžetą bent dvejiems metams, įvertinti santaupas ir numatyti, koks minimalus mėnesio pajamų lygis būtinas.

Psichologiškai sudėtinga ir tai, kad tenka iš naujo tapti „pradedančiuoju“.

Žmogus, kuris dešimtmečius buvo laikomas patyrusiu specialistu, naujoje srityje vėl turi prašyti pagalbos, mokytis iš jaunesnių kolegų ir priimti klaidas kaip proceso dalį.

Kaip pasiruošti pokyčiui?

Pirmas žingsnis – blaiviai įsivertinti savo motyvaciją.

Jei pokytį lemia vien tik nuovargis ar konfliktai dabartiniame darbe, kartais užtenka pakeisti darbdavį ar susitarti dėl grafiko, o ne griauti visą karjerą.

Prieš pasirenkant naują kryptį verta bent kelias savaites skirti savarankiškam gilinimuisi.

Galima išbandyti nemokamas įvadines paskaitas, susitikti su toje srityje dirbančiais žmonėmis, skaityti darbo skelbimus ir realistiškai vertinti siūlomas sąlygas pradedantiesiems.

Naudinga susikurti asmeninį mokymosi planą.

Dalis žmonių renkasi intensyvius kelių mėnesių kursus, kiti – lėtesnį kelią per vakarinį ar nuotolinį mokslą, derinant jį su dabartiniu darbu.

Praverčia ir mažų žingsnių taktika.

Pradžioje galima imtis trumpalaikių projektų, savanorystės ar dalinio etato naujoje srityje, dar neatleidžiant savęs iš senojo darbo.

Antroji karjera – ne tik jaunimui

Darbdavių požiūris taip pat pamažu keičiasi.

Nors amžiaus stereotipai išlieka, vis daugiau įmonių supranta, kad vyresni darbuotojai atsineša atsakomybės jausmą, lojalumą ir gebėjimą bendrauti su skirtingo amžiaus klientais.

Brandesni specialistai dažnai greičiau supranta darbo kultūrą ir procesus.

Jiems mažiau reikia „auklėjimo“, o daugiau – konkrečių žinių ir praktikos, kurias galima suteikti per kelių mėnesių įvedimo laikotarpį.

Lietuvoje visuomenė greitai sensta, todėl antrosios karjeros fenomenas tik stiprės.

Tai reiškia, kad ilgainiui normalu bus ne kartą gyvenime keisti profesiją, o dirbti iki pensijos toje pačioje pozicijoje taps išimtimi, o ne taisykle.