Kodėl vis daugiau lietuvių po 40-ies keičia profesiją? Tikros grįžimo istorijos

Vis daugiau į užsienį išvykusių lietuvių po keturiasdešimties nusprendžia grįžti ir kardinaliai keisti profesinį kelią.

Šis sprendimas dažnai susijęs ne tik su atlygiu, bet ir su noru gyventi prasmingiau bei arčiau šeimos.

Grįžimo motyvai: ne tik pinigai

Dalis emigracijoje dešimtmetį ar ilgiau praleidusių žmonių pastebi, kad finansinis saugumas nebūtinai reiškia pasitenkinimą kasdienybe.

Pasiekus keturiasdešimties ribą vis dažniau ima sverti laikas su artimaisiais, sveikata ir psichologinė gerovė.

Nemenką įtaką daro ir pasikeitęs Lietuvos veidas.

Anksčiau išvykusiems grįžus, juos stebina sutvarkyta infrastruktūra, daugiau darbo galimybių regionuose ir išaugęs nuotolinio darbo prieinamumas.

Grįžimą palengvina ir tai, kad daug profesijų nebereikalauja fizinio buvimo biure.

Todėl žmonės, ilgus metus dirbę, pavyzdžiui, aptarnavimo srityje ar fabrikų linijose, ima svarstyti visiškai naujas, dažnai skaitmenines kryptis.

Karjeros posūkis po keturiasdešimties

Po 40-ies priimti sprendimą mokytis nuo nulio daugeliui atrodo rizikinga.

Tačiau daugelis grįžtančiųjų akcentuoja, kad būtent gyvenimo patirtis ir atsakomybė tampa didžiausiu privalumu naujoje veikloje.

Praktikoje tai dažnai reiškia perėjimą iš fizinio darbo į kvalifikuotas paslaugas.

Vienas iš dažnų pasirinkimų – persikvalifikavimas į programuotojus, testuotojus, projektų vadovus ar rinkodaros specialistus.

Taip pat populiarėja amatai ir savarankiška veikla.

Žmonės grįžta su užsienyje išmoktais įgūdžiais, pradeda smulkų verslą, dirba meistrais, konsultantais, paslaugų teikėjais savo miestuose ir miesteliuose.

Ne mažiau ryški ir socialinių profesijų kryptis.

Po dešimtmečių intensyvaus fizinio darbo dalis žmonių renkasi socialinio darbuotojo, pedagogo padėjėjo, slaugytojo pagalbininko kelią.

Mokymasis visą gyvenimą: nuo kursų iki studijų

Grįžus į Lietuvą karjeros posūkį dažnai lydi suole praleistos valandos.

Žmonės naudojasi tiek profesinio mokymo centro programomis, tiek aukštųjų mokyklų siūlomomis ištęstinėmis studijomis vakarais arba savaitgaliais.

Kursų ir trumpų programų pasiūla per pastaruosius metus smarkiai išaugo.

Nuotoliniai mokymai leidžia derinti darbą, šeimą ir mokslus, o persikvalifikavimas etapais sumažina finansinę įtampą.

Vis daugiau dėmesio sulaukia ir skaitmeniniai įgūdžiai.

Net jei žmogus nesiekia tapti programuotoju, bazinės žinios apie duomenų analizę, skaitmeninę rinkodarą ar darbą su DI įrankiais padeda jaustis tvirčiau naujoje darbo rinkoje.

Brandesniame amžiuje mokytis neretai trukdo ne žinių stoka, o baimė.

Tačiau daug kas įsitikina, kad disciplinos ir motyvacijos po keturiasdešimties dažnai daugiau nei jaunystėje, o tai kompensuoja greitesnį jaunų kolegų įsisavinimą.

Emociniai iššūkiai ir šeimos vaidmuo

Grįžimas iš emigracijos ir nauja karjera – dvigubas pokytis, kuris retai įvyksta be įtampos.

Keičiasi ne tik darbo pobūdis, bet ir socialinis ratas, kasdieniai įpročiai, kartais ir savivertė.

Dalis grįžusiųjų kalba apie tapatybės paieškas.

Jiems reikia iš naujo atrasti savo vaidmenį Lietuvoje, priprasti prie lietuviškos biurokratijos ir kitokios darbo kultūros.

Šeima šiuo laikotarpiu tampa kertiniu ramsčiu.

Sutarti dėl finansų, vaikų mokyklų, gyvenamosios vietos ir buities pasidalijimo dažnai būna ne mažiau svarbu nei rasti pirmą naują darbą.

Emociškai padeda ir bendraminčių bendruomenės.

Grįžę emigrantai jungiasi į vietos grupes, dalijasi patirtimis, randa praktinių patarimų dėl biurokratijos, sveikatos sistemos ar švietimo.

Kaip pasiruošti pokyčiui?

Ekspertai dažnai rekomenduoja grįžimą ir karjeros keitimą planuoti etapais, o ne spontaniškai.

Dar gyvenant užsienyje verta pasidomėti Lietuvos darbo rinka, įsivertinti savo įgūdžius ir pradėti mokytis dar neišvykus iš dabartinio darbo.

Naudinga susikurti bent kelių mėnesių finansinę pagalvę.

Ji leidžia ramiau priimti sprendimus pirmosiomis savaitėmis, neimti pirmo pasitaikiusio darbo ir drąsiau derėtis dėl sąlygų.

Renkantis naują kryptį svarbu įsiklausyti ne tik į rinkos madas, bet ir į save.

Neretai tvariausios tampa tos profesijos, kurios leidžia apjungti anksčiau sukauptą patirtį su naujais įgūdžiais, o ne viską statyti tik ant vieno trumpo kurso.

Brandus amžius šiuo atveju tampa ne trūkumu, o stiprybe.

Po keturiasdešimties žmonės dažniau aiškiai supranta, ko nenori, moka valdyti konfliktus, turi išlavintą atsakomybės jausmą ir gebėjimą matyti platesnį vaizdą.

Dėl to grįžtantys emigrantai vis dažniau tampa ne tik darbuotojais, bet ir darbdaviais, mentoriais ar bendruomenių lyderiais.

Jų istorijos rodo, kad gyvenimo viduryje keisti kryptį yra sunku, bet įmanoma, o Lietuva pamažu tampa vieta, kur tai daryti vis paprasčiau.