Po daugiau nei dešimtmetį trukusios didelės emigracijos vis dažniau matoma priešinga kryptis – į Lietuvą grįžtantys žmonės renkasi ne didmiesčius, o regionus.
Jie atsiveža užsienyje sukauptą patirtį, kapitalą ir kitokį požiūrį į darbą, tačiau susiduria ir su senomis, neišspręstomis provincijos problemomis.
Kas juos parveda namo?
Grįžtančiųjų motyvai dažniausiai susiję su šeima, vaikų ugdymu ir ramybe, kurios stinga didmiesčiuose ar brangiuose emigracijos miestuose.
Dalis sako pavargę nuo nuolatinio tempo ir noro „prisitaikyti“, todėl grįžimas į mažesnį miestą atrodo kaip galimybė gyventi lėčiau, bet prasmingiau.
Neretai sprendimą lemia ir pasikeitusios galimybės dirbti nuotoliu.
Žmonės, turintys tarptautinius klientus ar specifines kompetencijas, šiandien gali gyventi bet kur, kur yra patikimas interneto ryšys ir gera aplinka šeimai.
Nauji verslai mažesniuose miestuose
Grįžtantys lietuviai regionuose dažnai kuria smulkius ir vidutinius verslus – kavines, kepyklėles, paslaugų centrus, dirbtuves, kūrybines erdves.
Kai kurie renkasi tradicines sritis, tokias kaip statybos ar autoservisai, tačiau į jas žiūri šiuolaikiškai, daugiau dėmesio skirdami aptarnavimui ir reputacijai.
Ypač pastebimas noras įdiegti vakarietiškas darbo kultūros normas.
Žmonės, patyrę užsienio įmonių organizuotumą, siekia tvarkos apskaitoje, aiškių darbo valandų ir pagarbaus požiūrio į darbuotoją.
Kai kuriems pavyksta sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir keliems vietiniams gyventojams.
Tačiau verslo pradžia regionuose nėra paprasta – ribota rinka verčia itin kruopščiai skaičiuoti sąnaudas ir dėl kiekvieno kliento kovoti kokybe, o ne vien kaina.
Grįžimo šešėlinė pusė
Nors daug kas Lietuvoje per pastaruosius metus pasikeitė, grįžtantieji dažnai patiria kultūrinį šoką.
Jie prisimena Lietuvą tokią, kokią paliko prieš dešimt ar daugiau metų, ir nustemba pamatę tiek gerus, tiek blogus pokyčius.
Dalis nusivilia biurokratija, kuri, nors formaliai modernėja, praktikoje vis dar atima daug laiko.
Verslo pradžiai būtini leidimai, derinimai ir registracijos procesai gali užtrukti ilgiau, nei tikėtasi, ypač tiems, kurie įpratę prie vieno langelio principo užsienyje.
Svarbi problema – ir viešosios paslaugos regionuose.
Ne visur yra pakankamai pediatrų, psichologų, modernių mokyklų ar kokybiškų būrelių vaikams, todėl šeimos priverstos daug važinėti arba ieškoti nuotolinių sprendimų.
Integracija į vietos bendruomenę
Grįžę lietuviai dažnai patys save vadina „svetur užaugusios kartos“ atstovais.
Jie kalba lietuviškai, tačiau dalį įpročių ir požiūrių atsiveža iš buvusių gyvenamųjų šalių, kas kartais sukelia įtampų su vietos gyventojais.
Išryškėja ir skirtingas požiūris į iniciatyvą bei bendruomeniškumą.
Grįžusieji labiau linkę burti kaimynus, organizuoti renginius, kurti bendras erdves, o dalis vietinių į tai žiūri atsargiai ir laukia, ar šios idėjos išliks ilgiau nei vieną sezoną.
Kita vertus, būtent tokios iniciatyvos ilgainiui atgaivina miestelių kultūrinį ir socialinį gyvenimą.
Naujai atidarytos erdvės, renginiai vaikams ir suaugusiems, bendros talkos ar turgeliai leidžia kitaip pažvelgti į vietą, kuri anksčiau buvo laikoma nykia ar be perspektyvų.
Ką Lietuva dar turi padaryti?
Ekspertai dažnai pabrėžia, kad grįžtantys žmonės yra potencialas, kurį valstybė ir savivaldybės ne visada moka išnaudoti.
Vienkartinės išmokos ar formalios konsultacijos dažnai neatsveria to, ko labiausiai reikia – aiškios, paprastos informacijos ir realios pagalbos pirmomis mėnesių savaitėmis.
Regionuose reikalingos nuoseklios programos, apimančios ne tik verslo skatinimą, bet ir pagalbą integruojant vaikus į švietimo sistemą, socialinių ryšių atkūrimą, psichologinę paramą.
Ypač svarbus būsto klausimas – nuomos pasiūla mažesniuose miestuose dažnai ribota, o kainos neatspindi vietos atlyginimų lygio.
Grįžtančiųjų istorijos rodo, kad vien materialių paskatų nepakanka.
Jiems svarbu jausti, kad jie čia laukiami, kad jų patirtis vertinama, o ne sutinkama su įtarumu ir pavydu.
Grįžimas kaip ilgalaikis projektas
Daugelis į Lietuvą ir ypač į regionus sugrįžusių žmonių sako, kad sprendimas grįžti nėra vienkartinis veiksmas.
Jis labiau primena ilgalaikį projektą, kuriame tenka nuolat persvarstyti lūkesčius, prisitaikyti ir ieškoti kompromisų.
Vieni prisipažįsta vis dar mintyse lyginantys kasdienybę čia ir ten, tačiau vis tiek renkasi Lietuvą dėl artimųjų ir galimybės patiems kurti aplinką pagal savo vertybes.
Kiti atvirai sako, kad neatmeta ir antro išvykimo galimybės, jei matys, jog jų pastangos regione stringa, o institucijos lieka abejingos.
Šiandien akivaizdu tik viena – grįžtančiųjų srautas keičia ne tik jų pačių gyvenimus.
Jis pamažu keičia ir Lietuvos regionus, kurių ateitis, panašu, vis labiau priklausys nuo to, ar jie sugebės priimti ir išlaikyti šiuos sugrįžusius žmones.
