Per pastaruosius kelerius metus į Lietuvą grįžtančių emigrantų daugėja, o statistika rodo lūžio tašką – išvykstančių ir sugrįžtančių žmonių skaičiai vis dažniau susilygina.
Ekspertai šį reiškinį vadina bumerango karta, kai prieš dešimtmetį išvykę lietuviai po studijų ar darbo svetur grįžta su naujomis patirtimis, pinigais ir kitokiu požiūriu.
Kas iš tiesų juos sugrąžina?
Grįžimo motyvai dažniausiai susiję ne tik su ekonomika, bet ir su asmeniniu gyvenimu.
Dalis žmonių suvokia, kad karjera ir didesnės pajamos neužpildo socialinio ir emocinio atstumo nuo artimųjų.
Neretai apsispręsti padeda šeimos kūrimas arba vaikų gimimas.
Tėvai nori, kad vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje, kalbėtų lietuviškai, turėtų ryšį su seneliais ir giminėmis.
Savo vaidmenį atlieka ir pasikeitusi Lietuvos kasdienybė.
Per dešimtmetį šalies miestai pastebimai atsinaujino, pagerėjo viešosios paslaugos, o nuotolinio darbo plėtra suteikė galimybę dirbti tarptautinėse komandose gyvenant Lietuvoje.
Finansiniai skaičiavimai ir realybė
Dalis emigrantų grįžta atlikę gana paprastą skaičiavimą – kiek iš tikrųjų lieka pinigų po mokesčių, nuomos ir kasdienių išlaidų.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje uždirbant apie 3 500 eurų per mėnesį, po būsto, transporto ir paslaugų kainų neretai lieka panaši suma, kokią Lietuvoje galima sutaupyti gaunant 1 800–2 000 eurų atlyginimą.
Lietuvoje dar svarbus ir būsto klausimas.
Nors būsto kainos didžiuosiuose miestuose išaugusios, grįžusieji dažnai turi sukaupę pradinį įnašą, o dalis renkasi mažesnius miestus ar rajonus, kur būstas ženkliai pigesnis.
Dar vienas argumentas – gyvenimo kokybės ir laiko santykis.
Grįžtantys lietuviai dažnai pabrėžia, kad Lietuvoje trumpesnis kelionės į darbą laikas, mažiau spūsčių, daugiau žalumos ir lengviau suderinamas darbas su laisvalaikiu.
Grįžtantys žmonės keičia miestus ir verslą
Bumerango karta atneša į Lietuvą naujų darbo ir bendravimo standartų.
Daugelis grįžusiųjų įkuria savo verslus arba prisijungia prie jaunų įmonių, kuriose vertinamas tarptautinis požiūris ir kalbos.
Matomas ir naujas paslaugų segmentas.
Atsiranda daugiau nedidelių kepyklėlių, kavinių, grožio ir sveikatingumo studijų, kurių idėjos parsivežtos iš skirtingų šalių.
Regionuose sugrįžėliai dažnai tampa vietos bendruomenių varikliu.
Jie įsitraukia į vietos iniciatyvas, kultūros projektus, sporto klubus, atgaivina stojančias mokyklas ir būrelius.
Psichologinis lūžis: nuo kaltės iki pasididžiavimo
Ilgus metus emigruoti iš Lietuvos kai kuriems reiškė tarsi pralaimėjimą arba bėgimą nuo problemų.
Dabar vis dažniau kalbama, kad išvykimas ir grįžimas yra natūrali gyvenimo trajektorija, o ne vienkartinis sprendimas visam laikui.
Pasikeitė ir grįžtančiųjų savijauta.
Anksčiau žmonės jautėsi lyg turėtų teisintis dėl sugrįžimo, dabar dažniau mato tai kaip sąmoningą sprendimą investuoti į savo šalį, o ne kaip „plano B“ variantą.
Prie psichologinio lūžio prisideda ir socialiniai tinklai.
Grįžimo istorijos, kuriomis dalijasi kiti lietuviai, padeda pamatyti, kad šis žingsnis įmanomas ir gali būti sėkmingas, net jei pradžioje jis atrodo rizikingas.
Kokie iššūkiai laukia sugrįžusiųjų?
Vis dėlto sugrįžimas retai būna lengvas ir sklandus procesas.
Žmonės susiduria su biurokratiniais klausimais, vaikų integracija į mokyklas, dokumentų tvarkymu, socialinių garantijų atkūrimu.
Kai kuriems tenka priprasti prie kitokio darbo ritmo ir hierarchijos.
Lietuviškose įmonėse vis dar gajus formalumas, labiau pabrėžiamas darbo laikas, o ne rezultatas, ir tai gali sukelti nusivylimą tiems, kurie priprato prie lankstesnių sistemų.
Neretai iššūkiu tampa ir socialinis ratas.
Per dešimtmetį seni draugai susikuria savo gyvenimus, keičiasi aplinka, tad grįžus tenka iš naujo kurti bendrystes ir atrasti savo vietą.
Ką verta apgalvoti planuojant grįžti?
Ekspertai pataria sugrįžimą planuoti kaip projektą, o ne kaip spontanišką žingsnį.
Pirmiausia naudinga susidaryti realų biudžetą Lietuvoje: kokios bus būsto, darželio ar mokyklos, transporto, sveikatos paslaugų išlaidos.
Reikėtų iš anksto pasidomėti darbo rinka.
Daugelis įmonių palankiai vertina tarptautinę patirtį, bet verta aiškiai įvardyti savo lūkesčius dėl atlyginimo, atsakomybių ir darbo organizavimo.
Grįžimą palengvina kontaktų atkūrimas dar prieš sugrįžtant.
Prisijungimas prie profesinių bendruomenių, buvusių bendrakursių ar kolegų ratų, dalyvavimas nuotoliniuose renginiuose padeda susikurti atramos tinklą.
Galiausiai svarbu priimti, kad sugrįžimas – tai ne grįžimas į praeitį.
Lietuva per tą laiką pasikeitė, o kartu pasikeitė ir patys žmonės, todėl tenka kurti naują kasdienybę, o ne bandyti atkurti senąją.
Bumerango karta į Lietuvą atsiveža kalbas, įgūdžius, kapitalą ir kitokį pasaulio suvokimą.
Nuo to, kaip valstybė ir verslas sugebės juos priimti ir įtraukti, priklausys, ar ši grįžimo banga taps ilgalaikiu šalies stiprybės šaltiniu.