Dumbliais ir maisto atliekomis grįsti bioplastikai iš laboratorijų vis dažniau keliasi į gamyklas, o mokslininkai juos mato kaip vieną realiausių kelių mažinti priklausomybę nuo naftos.
Pasak tyrėjų, ši „nauja plastiko karta“ gali sumažinti taršą ir kartu leisti išnaudoti tai, kas iki šiol buvo laikoma beverte žaliava.
Kas iš tikrųjų yra bioplastikas?
Bioplastikas dažnai suprantamas klaidingai, todėl svarbu atskirti kelias sąvokas.
Ne visi bioplastikai yra suyra gamtoje, o ne visi suyrantys plastikai pagaminti iš atsinaujinančių žaliavų.
Bioplastikai paprastai skirstomi į dvi grupes.
Pirmoji – plastikai, gaminami iš biomasės, pavyzdžiui, kukurūzų krakmolo, augalinių aliejų, celiuliozės ar dumblių.
Antroji – plastikai, kurie yra biologiškai skaidūs, tai yra, juos gali suskaidyti mikroorganizmai į vandenį, anglies dioksidą ir biomasę.
Kai kurie nauji mišiniai apjungia abu bruožus: jie gaminami iš atsinaujinančių žaliavų ir suyrantys pramoninio kompostavimo ar net natūralesnėmis sąlygomis.
Dumbliai – išteklius, kuris auga greitai
Dumbliai išsiskiria tuo, kad jų nereikia auginti derlingoje žemėje ar tręšti kaip tradicinių kultūrų.
Jie auga vandenyje, greitai dauginasi ir sugeria anglies dioksidą, todėl laikomi patrauklia žaliava biomedžiagoms.
Laboratorijose dumbliai dažnai paverčiami į polisacharidus ar baltymus, kurie vėliau naudojami kuriant plonas plėveles, pakuotes ir biodegraduojančius kompozitus.
Tyrėjai siekia, kad tokios medžiagos būtų pakankamai tvirtos, lanksčios ir stabilios, bet kartu galėtų suirti galutinio naudojimo etape.
Didelis privalumas tas, kad dumbliai gali augti net sūriame ar užterštame vandenyje.
Taip sumažinama konkurencija su žemės ūkiu dėl gėlo vandens ir dirbamos žemės, kuri ypač jautri klimato kaitos ir maisto saugumo kontekste.
Maisto atliekos – nuo problemos iki žaliavos
Maisto atliekos yra viena labiausiai nepanaudotų žaliavų pasaulyje.
Į sąvartynus patenkančios likučiai ir žievelės skatina metano emisijas, nors juose gausu organinių junginių, tinkamų bioplastikui.
Vienas dažniausių sprendimų – krakmolu turtingos atliekos, pavyzdžiui, bulvių, ryžių ar grūdų perdirbimo likučiai.
Iš jų gaunamas krakmolas maišomas su augaliniais aliejais, gliceroliu ir kitais priedais, sukuriant lankstų, bet skaidų biopolimerą.
Kitas kelias – vaisių ir daržovių atliekos, kuriose yra pektinų, celiuliozės ir lignino.
Šie komponentai padeda formuoti plėveles ar kietesnius biokompozitus, galinčius pakeisti pakuotes, vienkartinius įrankius ar kai kurias plastikines detales.
Maisto pramonės ir tyrėjų bendradarbiavimas čia tampa lemiamas.
Perdirbimo įmonės gali stabiliai tiekti žaliavą, o mokslininkai – pritaikyti formules pagal konkrečias savybes, kurių reikalauja pramonė.
Kokie iššūkiai laukia bioplastikų?
Nors naujos biomedžiagos žada daug, jų kelias į kasdienį naudojimą nėra paprastas.
Vienas svarbiausių klausimų – kaina ir mastelis, t. y. ar bioplastikai gali konkuruoti su pigiu, masiškai gaminamu naftos plastiku.
Dumbliais ir maisto atliekomis grįstų žaliavų tiekimas nėra stabilus visur ir visada.
Reikia sistemų, kurios užtikrintų nuolatinį srautą, logistiką ir kokybės kontrolę, kad pramonė galėtų planuoti gamybą.
Kitas iššūkis – atliekų surinkimo ir kompostavimo infrastruktūra.
Jei bioplastikas yra suyrantis tik pramoniniuose kompostavimo įrenginiuose, bet jie neprieinami daugeliui gyventojų, didelė nauda prarandama.
Taip pat kyla rizika, kad netiksli informacija sukels „žaliąjį apsipainiojimą“.
Vartotojai turi aiškiai žinoti, ar gaminys yra biologiškai skaidus, kompostuojamas namų sąlygomis ar tik tam tikrose pramoninėse sistemose.
Ką tai gali reikšti vartotojui?
Artimiausiais metais vartotojai gali dažniau matyti pakuotes ir gaminius su užrašais apie dumblių arba maisto atliekų kilmę.
Tikėtina, kad pirmiausia tai bus specialios pakuotės, maisto ir kosmetikos pramonės sprendimai, vienkartiniai gaminiai renginiams ir viešam maitinimui.
Viena iš praktinių rekomendacijų vartotojams – visada atidžiai skaityti ženklinimą.
Jei pakuotė teigia esanti kompostuojama, verta pasidomėti, ar tai įmanoma namų sąlygomis, ar reikalingas pramoninis kompostavimas.
Nors vien bioplastikai neišspręs plastiko taršos problemos, jie gali tapti svarbia dėlione dalimi kartu su mažesniu suvartojimu, perdirbimu ir pakartotiniu naudojimu.
Mokslininkai pabrėžia, kad sėkmė priklausys nuo visos grandinės – nuo žaliavos pasirinkimo iki to, kur gaminys atsidurs po naudojimo.
