Mikroplastikai, dar prieš kelis dešimtmečius laikyti tolima jūrų taršos problema, šiandien aptinkami žmogaus kraujyje, plaučiuose ir net placentoje.
Mokslininkai vis aktyviau tiria, kokį poveikį šios dalelės gali turėti sveikatai, o nauji duomenys keičia ir kasdienės vartojimo kultūros supratimą.
Kas yra mikroplastikai ir kur jie slepiasi?
Mikroplastikais vadinamos smulkios plastiko dalelės, paprastai mažesnės nei 5 milimetrai.
Dar smulkesnės, mažesnės nei 1 mikrometras, vadinamos nanoplastikais ir kelia ypač daug klausimų dėl galimybės prasiskverbti į ląsteles.
Šios dalelės susidaro iryrant didesniems plastiko gaminiams, pavyzdžiui, pakuotėms, padangoms ar tekstilei.
Mikroplastikų aptinkama ore, vandenyje, dirvožemyje ir maiste, todėl jų išvengti tampa sudėtinga.
Didelė dalis mikroplastikų patenka į aplinką per nuotekas, neatsakingai išmestus gaminius ir sintetinį audinių pluoštą.
Net kasdienis drabužių skalbimas išplauna į vandens sistemas tūkstančius mažų plastiko pluoštelių.
Mikroplastikai žmogaus organizme
Pastaraisiais metais keliuose nepriklausomuose tyrimuose mikroplastikų dalelės aptiktos žmogaus kraujo mėginiuose.
Tai rodo, kad jos gali peržengti žarnyno barjerą ir cirkuliuoti organizme kartu su krauju.
Mikroplastikų rasta ir kai kurių ligonių plaučių audinyje bei virškinamajame trakte.
Tai siejama su įkvepiamomis oro dalelėmis, dulkėmis patalpose ir plastiko plaušeliais, sklindančiais nuo sintetinės tekstilės.
Nėščiosioms atlikti tyrimai atskleidė mikroplastikų pėdsakus placentos audiniuose.
Mokslininkai kol kas tik aiškinasi, ar tai gali turėti ilgalaikių pasekmių vaisiaus vystymuisi.
Dalelės aptinkamos ir žmogaus išmatose, todėl žinoma, kad bent dalis jų pasišalina natūraliai.
Vis dėlto klausimas, kiek mikroplastikų lieka audiniuose ir organuose, dar neturi aiškaus atsakymo.
Kokį pavojų kelia sveikatai?
Šiuo metu mokslininkai atsargiai kalba apie tiesioginį mikroplastikų ir konkrečių ligų ryšį.
Daug tyrimų dar tik vyksta, todėl išvados dažnai apsiriboja galimų mechanizmų aptarimu.
Laboratoriniai bandymai rodo, kad tam tikros plastiko dalelės gali sukelti uždegiminius procesus ląstelių lygiu.
Taip pat svarstoma, kad jos gali veikti imuninę sistemą arba veikti kaip nešikliai kitoms cheminėms medžiagoms.
Plastikas dažnai turi priedų – minkštiklių, dažiklių, stabilizatorių, kurių dalis siejama su hormonų veiklos sutrikimais.
Mikroplastikų paviršiuje gali kauptis ir aplinkos teršalai, pavyzdžiui, sunkieji metalai ar pesticidai.
Kai kurie eksperimentai su gyvūnais rodo, kad didesnės mikroplastikų koncentracijos gali paveikti žarnyno mikrobiotą ir organų būklę.
Tačiau šiuos rezultatus tiesiogiai perkelti žmogui dar anksti, nes ekspozicijos lygiai ir sąlygos skiriasi.
Kaip mikroplastikai patenka į mūsų kasdienybę?
Didžiausias mikroplastikų šaltinis daugeliui žmonių yra maistas ir gėrimai.
Jų aptinkama žuvyje, jūros gėrybėse, druskoje, pakeliuose fasuotuose gėrimuose bei buteliuose laikomame vandenyje.
Dalelės gali atsirasti ir iš pačios pakuotės, ypač kai plastikas liečiasi su karštu ar riebaluotu maistu.
Šildant maistą plastikiniuose induose, didėja rizika, kad į maistą pateks daugiau smulkių dalelių.
Nemaža ekspozicijos dalis tenka ir per orą, ypač uždarose patalpose.
Čia tvyro sintetinės tekstilės, kilimų, baldų apmušalų plaušeliai ir dulkės, kurias įkvepiame kasdien.
Mikroplastikų aptinkama net geriamajame vandenyje, tiek buteliuose, tiek vandentiekio sistemoje.
Dalis dalelių gali atsirasti nuo senstančių vamzdžių, filtrų ar tarpinės pakuotės.
Ką galime daryti jau dabar?
Nors mikroplastikų visiškai išvengti tikriausiai nepavyks, tyrėjai ragina mažinti perteklinį plastiko naudojimą ir kontaktą su juo.
Tokie sprendimai ne tik sumažina asmeninę riziką, bet ir riboja bendrą aplinkos taršą.
Namų aplinkoje patariama rinktis stiklinius ar metalinius indus maistui ir gėrimams, ypač karštiems patiekalams.
Plastikinius indelius naudinga keisti keraminiais, o vienkartines pakuotes – daugkartinio naudojimo sprendimais.
Skalbimo metu mikroplastikų kiekį galima mažinti renkantis trumpesnes programas, žemesnę temperatūrą ir pilnesnę skalbimo mašiną.
Vis labiau plinta ir specialūs skalbinių maišai ar filtrai, sulaikantys dalį sintetinės tekstilės plaušelių.
Ekspertai pataria atkreipti dėmesį į drabužių sudėtį ir, kai įmanoma, rinktis natūralius pluoštus, pavyzdžiui, medvilnę, vilną ar liną.
Verta prisiminti, kad greita mada reiškia ne tik trumpą drabužio gyvenimą, bet ir ilgalaikį jo pėdsaką aplinkoje.
Vandens kokybę namuose pagerina geriamųjų filtrų sistemos, nors jos visiškai mikroplastikų nepašalina.
Vis daugiau tyrimų atliekama siekiant išsiaiškinti, kokie filtrų tipai veiksmingiausiai sulaiko smulkias daleles.
Mokslas dar tik pradeda atsakymus
Mikroplastikų tyrimai vyksta medicinos, chemijos, toksikologijos ir inžinerijos laboratorijose visame pasaulyje.
Siekiama tiksliai išmatuoti, kiek dalelių patenka į žmogaus organizmą ir kokį realų poveikį jos turi per ilgesnį laiką.
Vienas iš iššūkių – patikimi matavimo metodai, nes dalelės itin smulkios ir lengvai užteršia pačius mėginius.
Dėl to skirtingų tyrimų rezultatai kartais sunkiai palyginami.
Mokslininkai sutaria, kad atsargumo principas šioje srityje pagrįstas.
Didėjant duomenų kiekiui, rekomendacijos vartotojams ir politikos formuotojams greičiausiai taps dar konkretesnės.
