Kodėl Baltijos jūra virsta „mirusia“ zona? Naujausi tyrimai įspėja apie deguonies krizę

Baltijos jūra vis dažniau vadinama viena labiausiai užterštų ir labiausiai atšilusių jūrų pasaulyje.

Mokslininkai įspėja, kad sparčiai didėjantys deguonies trūkumo plotai jos dugne kelia grėsmę visai ekosistemai ir pakrančių gyventojų gerovei.

Kas vyksta Baltijos jūros dugne?

Baltijos jūra yra sekli, beveik uždara ir lėtai besiatnaujinančio vandens telkinys.

Tai reiškia, kad bet kokie teršalai ir perteklinės maistinės medžiagos joje užsibūna ilgai ir kaupiasi.

Pastaraisiais dešimtmečiais dugniniai Baltijos jūros sluoksniai vis didesniuose plotuose lieka be deguonies.

Tokioms zonoms prigijo „mirusios“ jūros dalies pavadinimas – ten beveik nebegali gyventi nei žuvys, nei kiti dugniniai organizmai.

Deguonies stygius dažniausiai siejamas su žydinčiomis fitoplanktono ir dumblių masėmis.

Žydėjimui pasibaigus organinė medžiaga nusėda į dugną, ten suyra, o skaidymo procesui sunaudojamas didžiulis kiekis deguonies.

Teršalai iš sausumos ir žemės ūkio

Pagrindinis Baltijos jūros eutrofikacijos variklis – iš upių atnešamos azoto ir fosforo jungtys.

Didžiausia jų dalis patenka iš trąšomis intensyviai tręšiamų žemės ūkio laukų, nuotekų ir pramoninių išmetimų.

Net ir pagerinus nuotekų valymą, senos taršos „palikimas“ išliko nuosėdose.

Kai dugne trūksta deguonies, iš nuosėdų vėl išsiskiria fosforas, ir procesas tampa tarsi užburtas ratas.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šiam ratui sulėtinti neužtenka vien mažinti taršą.

Net ir radikaliai sumažinus maistinių medžiagų patekimą, ekosistemos atsakas bus lėtas, nes jūra daug metų „kaupė“ perteklinę taršą.

Klimato kaita – papildomas spaudimas

Klimato kaita dar labiau sustiprina Baltijos jūros problemas.

Kylanti vandens temperatūra reiškia, kad jame gali ištirpti mažiau deguonies, o kai kurios žuvų rūšys tampa labiau pažeidžiamos.

Šiltesniais metais dažniau formuojasi ir ilgesnį laiką išsilaiko vandens sluoksniavimasis.

Viršutiniai, šiltesni ir gėlesni sluoksniai sunkiau maišosi su šaltesniais, sūresniais ir deguonies stokojančiais gilesniais sluoksniais, todėl deguonis prasčiau patenka į gelmes.

Kintančios audros, liūtys ir sausrų periodai taip pat veikia maistinių medžiagų srautą.

Stiprios liūtys per trumpą laiką išplauna daugiau trąšų iš dirvožemio į upes, o šios jas greitai nuneša į jūrą.

Kokios pasekmės laukia ekosistemos ir žmonių?

Deguonies trūkumo zonos pirmiausia smogia žuvų ir bestuburių įvairovei.

Dugninės rūšys, pavyzdžiui, menkės, praranda tinkamas buveines nerštui ir maitinimuisi.

Silpstančios žuvų populiacijos veikia visą maisto grandinę ir žvejybos sektorių.

Pakrančių bendruomenės rizikuoja prarasti dalį pajamų iš komercinės žvejybos ir su ja susijusių veiklų.

Kita problema – dažnėjantys ir intensyvėjantys melsvadumblių žydėjimai.

Dalis jų rūšių gali gaminti toksinus, kurie kenkia žmonių ir gyvūnų sveikatai, trikdo turizmo sezoną ir verčia uždaryti paplūdimius.

Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad nykstant dugninei gyvybei mažėja gebėjimas surišti anglies junginius nuosėdose.

Taip prarandama dalis natūralaus anglies „sandėliavimo“ mechanizmų, kurie padėtų lėtinti klimato kaitą.

Ką galima padaryti jau dabar?

Ekspertai sutaria, kad svarbiausias žingsnis – toliau mažinti iš sausumos į Baltijos jūrą patenkančių maistinių medžiagų kiekį.

Didžiausią efektą suteiktų tikslingesnis tręšimas, mažesni trąšų kiekiai ir geriau sutvarkytos mėšlo saugojimo sistemos ūkiuose.

Miesto teritorijose didelį vaidmenį atlieka modernios nuotekų valyklos ir lietaus kanalizacijos sprendimai.

Svarbu, kad stiprių liūčių metu nevalytos nuotekos nepatektų tiesiai į upes ir galiausiai – į jūrą.

Atskira kryptis – gamtiniai sprendimai, tokie kaip atkurti šlapynės ir užlietos pievos, kurios veikia kaip natūralūs filtrai.

Jos sulėtina vandens nutekėjimą, „sugaudo“ dalį maistinių medžiagų ir mažina jų srautą į Baltijos jūrą.

Vis daugiau naudojami ir skaitmeniniai modeliai bei DI pagrįsti prognozavimo įrankiai.

Jie padeda geriau suprasti, kaip tarša ir klimato kaita keis jūros būklę per artimiausius dešimtmečius, ir laiku planuoti priemones.

Nors Baltijos jūros atsigavimas bus ilgas procesas, moksliniai tyrimai rodo, kad kryptingi veiksmai duoda rezultatų.

Ten, kur tarša sumažėjo labiausiai, jau fiksuojami pirmieji deguonies kiekio ir ekosistemų būklės pagerėjimo ženklai.