Mikroplastikas ore pasiekia net kalnus ir miestus: ką atskleidžia nauji tyrimai ir kaip apsisaugoti

Mikroplastikas iki šiol dažniausiai siejosi su vandenynais ir jūromis, tačiau nauji tyrimai rodo, kad jo daugėja ir ore, kuriuo kvėpuojame.

Smulkios plastiko dalelės randamos net atokiuose kalnų regionuose, todėl mokslininkai perspėja, kad tai jau tapo globalia oro taršos problema.

Kaip mikroplastikas patenka į orą

Mikroplastiku laikomos plastiko dalelės, kurių dydis mažesnis nei 5 milimetrai.

Didelė jų dalis atsiranda yrant plastiko pakuotėms, drabužiams, automobilio padangoms ir kelių dangai.

Vėjas šias daleles pakelia nuo žemės paviršiaus ir pastatų, jos išsisklaido atmosferoje bei gali keliauti tūkstančius kilometrų.

Į orą taip pat patenka skalbimo metu nuo sintetinių audinių nusiplaunančios skaidulos ir statybų, pramonės procesų metu susidarančios plastiko dulkės.

Mokslininkų skaičiavimu, iki 80–90 proc. ore esančio mikroplastiko miestuose gali būti susiję su transportu ir kelių danga.

Likusi dalis – tai audinių, pakuočių ir įvairių buitinių gaminių dėvėjimosi pasekmė.

Ką rodo pastarųjų metų matavimai

Oro mėginiai renkami ant specialių filtrų ant stogų, stebėjimo bokštuose ir net atokiose kalnų stotyse.

Po to mėginiai analizuojami mikroskopais ir spektrometrais, nustatant dalelių formą ir cheminę sudėtį.

Pastaraisiais metais mikroplastiko jau aptikta sniege, lietaus vandenyje ir net debesų vandenyje kalnuose.

Tai rodo, kad plastiko dalelės dalyvauja atmosferos cikluose ir grįžta į žemę kartu su krituliais.

Didžiuosiuose miestuose atlikti stebėjimai rodo, kad mikroplastiko koncentracija ore gali smarkiai svyruoti priklausomai nuo eismo intensyvumo ir oro sąlygų.

Sausomis, vėjuotomis dienomis dalelių kiekis padidėja, o lietus dalį jų trumpam išplauna.

Mokslininkai pastebi ir sezoniškumą: žiemą, kai naudojamos žieminės padangos ir keliai barstomi, smulkių dalelių išsiskiria daugiau.

Vasarą papildomą įtaką daro intensyvesni statybų ir kelio darbai.

Poveikis sveikatai – dar tik aiškinamasi

Nors mikroplastikas ore jau patvirtintas faktais, jo ilgalaikis poveikis žmogaus sveikatai dar nėra iki galo įvertintas.

Vis daugiau tyrimų rodo, kad dalelės gali patekti ne tik į kvėpavimo takus, bet ir į kraujotaką.

Smulkiausios, vadinamosios nanoplastiko dalelės, yra tokios mažos, kad gali prasiskverbti giliai į plaučius.

Tai kelia klausimų dėl galimo uždegimų, alerginių reakcijų ir kvėpavimo ligų paūmėjimo.

Laboratoriniai tyrimai su ląstelėmis rodo, kad tam tikros plastiko rūšys gali skatinti oksidacinį stresą ir ląstelių pažeidimus.

Tačiau reali rizika žmonėms priklauso nuo daugelio veiksnių – koncentracijos, ekspozicijos trukmės ir bendros oro taršos lygio.

Yra ir netiesioginis poveikis: ant mikroplastiko dalelių paviršiaus gali kauptis sunkieji metalai ar kitos cheminės medžiagos.

Tokios „apkrautos“ dalelės gali būti dar pavojingesnės organizmui nei pats plastikas.

Ką gali nuveikti miestai ir gyventojai

Mokslininkai pabrėžia, kad efektyviausia priemonė – mažinti bendrą plastiko naudojimą ir gerinti jo perdirbimą.

Kuo mažiau plastiko pateks į aplinką, tuo mažiau jo ilgainiui virs ore sklandančiomis dalelėmis.

Miestų mastu svarbu mažinti automobilių srautą, diegti švaresnį viešąjį transportą ir skatinant dviračių bei pėsčiųjų infrastruktūrą.

Mažesnis transporto intensyvumas reiškia mažiau dėvinčias padangas ir kelio dangas.

Papildomą naudą duotų ir žalesnės miesto erdvės – medžiai ir želdiniai veikia kaip natūralūs filtrai, sulaikantys kietąsias daleles.

Todėl parkai, žalieji stogai ir medžių alėjos prisideda ne tik prie estetikos, bet ir prie oro kokybės.

Namuose verta rinktis drabužius iš natūralių medžiagų, rečiau skalbti sintetinius audinius aukštoje temperatūroje ir naudoti pilną skalbyklės užkrovą.

Taip sumažėja į aplinką patenkančių mikroplastiko skaidulų kiekis.

Kiti praktiniai žingsniai – vengti vienkartinių plastiko gaminių, rinktis daugkartinius pirkinių maišelius ir gertuves.

Kuo ilgiau daiktai tarnauja, tuo mažiau naujo plastiko reikia pagaminti.

Tikslesniems sprendimams reikia daugiau duomenų

Oro kokybės stebėjimo stotys daugelyje šalių kol kas nefiksuoja mikroplastiko atskirai.

Dėl to sunku tiksliai įvertinti, kaip jo kiekis keičiasi laikui bėgant ar skirtingose vietovėse.

Mokslininkų bendruomenė ragina plėsti matavimų tinklą ir suvienodinti metodikas, kad duomenys būtų palyginami tarptautiniu mastu.

Tai leistų tiksliau susieti mikroplastiko kiekius su konkrečiomis taršos priežastimis ir priimti veiksmingesnius sprendimus.

Kol kuriamos naujos taisyklės ir technologijos, daug kas priklauso nuo kasdienių įpročių.

Kiekvienas papildomai neišmestas plastikinis daiktas ir atsakingesnis vartojimas mažina apkrovą aplinkai ir orui, kuriuo kvėpuojame.