Vis daugiau jaunų lietuvių, keletą ar keliolika metų praleidusių užsienyje, apsisprendžia grįžti į Lietuvą.
Ši banga jau matoma ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose, kuriuos sugrįžėliai keičia iš vidaus.
Kas skatina grįžti namo?
Jaunos šeimos vis dažniau sako, kad sprendime grįžti svarbiausiu tapo vaikų klausimas.
Norima, kad vaikai augtų arčiau senelių, kalbėtų lietuviškai, geriau pažintų savo kultūrą ir šventes.
Kitas motyvas – išaugęs saugumo ir stabilumo poreikis.
Dalis užsienyje įgijusių patirties žmonių jaučiasi pasiekę karjeros lubas ir ieško prasmingesnio gyvenimo balanso Lietuvoje.
Įtaką turi ir pasikeitusi ekonominė aplinka.
Per pastarąjį dešimtmetį atlyginimai Lietuvoje pastebimai paaugo, o darbo galimybių, ypač nuotolinio darbo, padaugėjo.
Naujų profesijų ir įgūdžių banga
Grįžtantys lietuviai parsiveža ne tik santaupas, bet ir užsienyje įgytą profesinę patirtį.
Mažuose miestuose atsiranda specialistų, kurių iki šiol trūko: programuotojų, dizainerių, kineziterapeutų, įvairių paslaugų ekspertų.
Dalis jų kuria savo verslus – nuo nedidelių kavinių ar kepyklėlių iki grožio salonų, konsultacijų ar kūrybinių dirbtuvių.
Tokios vietos tampa traukos taškais ir vietiniams, ir kitiems sugrįžėliams.
Dar vienas pokytis – darbo kultūra.
Grįžę žmonės dažnai atsineša lankstesnį požiūrį į darbo ir laisvalaikio balansą, komandinį darbą, atvirą bendravimą su vadovais.
Kaip keičiasi mažų miestų kasdienybė
Grįžtančios šeimos dažniausiai renkasi gimtuosius miestus arba vietoves, kuriose lengviau įpirkti būstą ir gauti vaikui vietą darželyje.
Dėl to dalis mokyklų ir darželių, anksčiau tuštėjusių, vėl ima pildytis vaikais.
Atgimsta ir bendruomeninis gyvenimas.
Sugrįžėliai atsineša įpročius burti kaimynus, organizuoti renginius, savanoriauti, kurti tėvų iniciatyvines grupes švietimo įstaigose.
Pasikeičia ir viešosios erdvės.
Atsiranda daugiau poreikio tvarkingiems parkams, dviračių takams, žaidimų aikštelėms ir bendruomenės erdvėms, kur būtų galima susitikti su vaikais.
Su kokiais iššūkiais susiduriama?
Ne visi grįžimai būna lengvi.
Vienas dažniausių iššūkių – lūkesčių ir realybės skirtumas, kai norima to paties gyvenimo lygio kaip užsienyje, bet mažesnėse vietovėse jo ne visada įmanoma greitai pasiekti.
Kai kuriems tenka nusivilti darbo pasiūlymų įvairove.
Mažesniuose miestuose trūksta gerai apmokamų, kvalifikuotų pozicijų, todėl dalis grįžusiųjų dirba nuotoliniu būdu užsienio įmonėms.
Psichologiškai sudėtingas gali būti ir grįžimas į socialinį ratą.
Per kelerius ar keliolika metų pasikeičia draugų gyvenimai, o sugrįžusieji jaučiasi tarsi tarp dviejų pasaulių – nebe visai „užsieniečiai“, bet ir nebe tokie, kaip išvykdami.
Ką gali padaryti savivaldybės?
Daugelis savivaldybių jau pastebi sugrįžėlių srautą ir bando prisitaikyti.
Aktualūs tampa klausimai, kaip greičiau suteikti vaikams vietas ugdymo įstaigose, kaip padėti integruotis su mišria kalbine aplinka užaugusiems vaikams.
Svarbios ir informacinės paslaugos.
Grįžusiems reikia aiškios, vienoje vietoje sutelktos informacijos apie registraciją, sveikatos priežiūrą, švietimą, socialinę paramą bei verslo pradžios galimybes.
Didelį poveikį turi ir požiūris.
Ten, kur grįžusieji sutinkami kaip galimybė, o ne kaip kritikai ar „užsienio išlepinti“, bendruomenės atsigauna greičiau ir natūraliau.
Grįžimas kaip ilgalaikė investicija
Grįžę emigrantai tampa tiltu tarp Lietuvos ir kitų šalių.
Jie išlaiko ryšius su buvusiais darbdaviais, partneriais, draugais ir taip kuria naujas bendradarbiavimo galimybes verslui, švietimui ar kultūros projektams.
Ilgainiui tai gali keisti ir regionų įvaizdį.
Maži miestai, anksčiau sieti su nykimu, gali tapti ramesnio, bet kokybiško gyvenimo vieta žmonėms su tarptautine patirtimi.
Daugelis sugrįžusiųjų pabrėžia, kad svarbiausiu grįžimo argumentu vis tiek tampa ne skaičiai ir ne statistika.
Jie renkasi gyvenimą arčiau artimųjų, lėtesnį ritmą ir galimybę patiems prisidėti prie savo miesto ar miestelio ateities.
