Į Lietuvą tyliai grįžta banga žmonių, kurie prieš 10 ar 15 metų išvyko laimės ieškoti į užsienį ir dabar peržengė keturiasdešimties slenkstį.
Juos vilioja ne tik artimųjų ratas, bet ir pasikeitusi šalies darbo rinka, nuotolinio darbo galimybės bei noras iš naujo susidėlioti gyvenimo prioritetus.
Keturiasdešimtmečių apsisprendimo priežastys
Dauguma šios kartos emigrantų išvyko dar būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai, kai svarbiausia atrodė didesnis atlygis ir galimybė greičiau atsistoti ant kojų.
Po keliolikos metų svetur jie dažnai jau yra sukaupę patirties, finansinį pagrindą ir ima galvoti ne tik apie pajamas, bet ir apie gyvenimo kokybę.
Grįžimą skatina vaikų mokyklos ir darželiai, senstančių tėvų sveikata, noras, kad šeima gyventų arčiau plačios giminės.
Vis dažniau minimas ir emocinis nuovargis nuo nuolatinio „svečio“ statuso užsienyje, kai, nepaisant integracijos, vis tiek lieki ne iki galo savas.
Ketvirtą dešimtį perkopę žmonės dažnai sako, kad būtent šiame amžiuje aiškiau pamatai, kur nori sutikti senatvę ir kokioje aplinkoje augti tavo vaikams.
Šiuos apsisprendimus palengvina ir tai, kad dalis profesijų Lietuvoje šiandien siūlo panašų ar bent jau orų atlyginimą su mažesniu kasdieniu stresu.
Darbo rinka: daugiau galimybių nei prieš dešimtmetį
Grįžtančiųjų akimis Lietuva per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė, ypač kalbant apie karjerą ir verslo sąlygas.
Sparčiai augantis technologijų, paslaugų, logistikos, finansų ir kūrybinių industrijų sektorius atveria galimybes žmonėms, sukaupusiems patirties svetur.
Daug įmonių jau įprato dirbti mišriu arba nuotoliniu būdu, todėl darbas Lietuvos bendrovei gali būti derinamas su gyvenimu mažesniame mieste ar net kaime.
Tai patrauklu tiems, kurie nori lėtesnio gyvenimo ritmo, daugiau gamtos ir mažiau laiko kamščiuose.
Nemaža dalis grįžtančių keturiasdešimtmečių ryžtasi kurti savo verslą, atsinešdami užsienyje išmoktas vadybos, aptarnavimo, rinkodaros praktikas.
Mažos kavinės, paslaugų dirbtuvės, konsultavimo veiklos ar specializuotos elektroninės parduotuvės tampa dažnu pasirinkimu pradedant naują etapą.
Grįžimo iššūkiai: ne tik biurokratija
Nors viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie biurokratinius grįžimo barjerus, realybėje daugeliui didžiausi iššūkiai yra emociniai ir socialiniai.
Per ilgus metus pasikeičia ne tik šalis, bet ir pats žmogus, todėl sugrįžus tenka iš naujo kurti draugų ratą, profesinius ryšius ir kasdienius įpročius.
Sunku būna tiems, kurių vaikai gimė ar didžiąją dalį gyvenimo praleido užsienyje.
Jiems reikia prisitaikyti prie lietuviškos švietimo sistemos, kalbos, kitokios bendravimo kultūros ir neretai susidurti su tapatybės klausimais.
Ne mažesnis išbandymas – vidinis lūkestis, kad grįžus viskas iškart „susiklostys“.
Prireikia kelių metų, kol naujas etapas įgauna stabilų ritmą, o karjeros kelią tenka pradėti ne nuo ten, kur buvo pasiekta užsienyje.
Naujai atrasta Lietuva ir gyvenimo ritmas
Grįžtantys keturiasdešimtmečiai neretai iš naujo atranda Lietuvos miestus ir regionus.
Keičiasi kavinių, kultūros erdvių, sporto klubų pasiūla, daugėja bendradarbystės biurų ir bendruomeninių iniciatyvų, todėl lengviau rasti vietą kasdieniame gyvenime.
Didelė dalis sugrįžusiųjų pasirenka ne didmiestį, o mažesnį miestą ar gimtąjį miestelį, kur būsto kainos dar įkandamos, o gamta – ranka pasiekiama.
Nuotolinis darbas arba mišrus grafikas leidžia išvengti būtinybės kasdien važinėti į sostinę ar kitą didesnį miestą.
Pasikeitęs požiūris į darbą ir laisvalaikį yra vienas ryškiausių šios bangos bruožų.
Jei prieš išvykstant svarbiausia buvo „užsidirbti“, tai dabar dažniau kalbama apie pusiausvyrą, sveikatą, laiką šeimai ir prasmingas veiklas.
Ką verta žinoti svarstantiems grįžimą?
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantiems emigracijoje gyvenantiems lietuviams specialistai rekomenduoja grįžimą planuoti ne kaip staigų šuolį, o kaip procesą.
Praverčia iš anksto susisiekti su galimais darbdaviais, pasidomėti pasirinkto miesto darbo skelbimais, pasikalbėti su jau grįžusiais bičiuliais.
Naudinga iš anksto apgalvoti ir vaikų adaptacijos žingsnius: kalbos mokymąsi, būrelius, būsimą mokyklą ar darželį.
Daliniai sprendimai, kai pirmiausia vienas šeimos narys parvyksta keliems mėnesiams, padeda ramiau įvertinti realią situaciją ir lūkesčius.
Nemažai keturiasdešimtmečių grįžimą mato ne kaip „planą B“, o kaip brandų sprendimą, paremtą patirtimi ir aiškesniu supratimu, ko jie nori iš likusio gyvenimo.
Kadangi ryšiai su užsienio rinka dažnai išlieka, šie žmonės tampa tiltu tarp skirtingų šalių ir kultūrų, o tai atneša naudos ir jiems patiems, ir Lietuvai.
