Vis daugiau lietuvių po daugelio metų emigracijoje ryžtasi grįžti į Lietuvą ir pradėti viską iš naujo, dažnai – savo verslu.
Vienas iš jų nedideliame miestelyje atidarė kepyklą ir savo pavyzdžiu rodo, kokie iššūkiai ir galimybės laukia grįžtančiųjų.
Sprendimas grįžti po 20 metų
Emigrantas daugiau kaip du dešimtmečius gyveno ir dirbo Vakarų Europoje, maitinimo ir aptarnavimo sektoriuose.
Per tą laiką jis sukaupė ne tik profesinių įgūdžių, bet ir aiškų supratimą, kokio gyvenimo nori ateityje.
Mintis grįžti į Lietuvą, anot jo, gimė ne per vieną dieną.
Pradžioje tai buvo tik svajonė apie lėtesnį tempą, artimesnį ryšį su šeima ir galimybę kurti kažką sava.
Vis dėlto apsispręsti padėjo suvokimas, kad darbas užsienyje, nors ir suteikiantis stabilias pajamas, neatneša ilgalaikio pasitenkinimo.
Galiausiai jis nusprendė, kad rizika kurti verslą Lietuvoje yra priimtinesnė nei dar 10 ar 20 metų praleisti svetimoje šalyje.
Nuo idėjos iki pirmos bandelės
Grįžęs į gimtąją šalį vyras pasirinko mažą miestelį, kuriame praleido vaikystę.
Čia jis pastebėjo, kad trūksta šviežios duonos ir konditerijos gaminių, kepamų vietoje ir kasdien.
Idėja atidaryti kepyklą atrodė natūrali, nes darbas virtuvėje jam nebuvo naujiena.
Tačiau nuo svajonės iki realaus verslo reikėjo nueiti ilgą kelią – susidurta su biurokratiniais reikalavimais, patalpų paieška ir įrangos pirkimu.
Kuriant verslo planą prireikė prisiminti ir ekonomikos pagrindus, ir rinkodaros principus.
Jam teko analizuoti, kiek realiai miestelyje yra potencialių klientų ir kokios kainos nebus per didelės vietos gyventojams.
Pradinė investicija buvo sukauptos santaupos iš emigracijos metų ir nedidelė paskola, kurią pavyko gauti po kelių mėnesių derinimų.
Didžiausią dalį lėšų suvalgė kepimo įranga ir patalpų pritaikymas maisto gamybos reikalavimams.
Ką nustebino grįžus į Lietuvą
Jau pirmaisiais mėnesiais jis pastebėjo, kad realybė skiriasi nuo išankstinių lūkesčių.
Biurokratija, nors dažnai kritikuojama, jo manymu, nėra tokia neįveikiama, kaip kartais piešiama viešojoje erdvėje.
Daugiau iššūkių sukėlė mažesnis žmonių skaičius ir jų pirkimo įpročiai regionuose.
Vakarų Europoje žmonės įpratę kasdien užeiti į kepyklą, o Lietuvos provincijoje tokį elgesį dar reikia skatinti.
Vis tik maloniai nustebino vietos bendruomenės palaikymas.
Pirmosios dienos kepykloje parodė, kad žmonės smalsiai domisi nauja vieta ir vertina, kai verslas kuriamas ne didmiestyje, o šalia jų namų.
Išmoktos pamokos grįžtantiems emigrantams
Jo patirtis rodo, kad svarbiausia – realistiškai įsivertinti savo finansines galimybes.
Sukauptos santaupos yra didelis privalumas, bet jos tirpsta greičiau, nei gali atrodyti planuojant ant popieriaus.
Grįžtant į Lietuvą verta skirti laiko pasiruošimui dar gyvenant užsienyje.
Naudinga iš anksto domėtis teisine aplinka, mokesčiais, paramos priemonėmis ir konkretaus regiono poreikiais.
Kita pamoka – nepradėti nuo per didelio mastelio.
Jis pasirinko mažesnes patalpas ir ribotą asortimentą, o pasiūlą plečia tik tada, kai įsitikina, kad yra paklausa.
Taip sumažinama rizika, kad verslas užklups per didelės išlaidos ir neišnaudoti pajėgumai.
Be to, mažesnis mastelis leidžia iš arčiau pažinti klientus, išgirsti jų pageidavimus ir greitai prisitaikyti.
Emocinė grįžimo pusė
Ekonominiai skaičiavimai – tik viena medalio pusė.
Ne mažiau svarbi emocinė adaptacija po ilgamečių emigracijos metų.
Grįžęs į gimtąjį miestelį jis suprato, kad per 20 metų pasikeitė ne tik aplinka, bet ir pats žmogus.
Tenka iš naujo kurti socialinį ratą, atrasti savo vietą bendruomenėje ir priprasti prie kitokio gyvenimo tempo.
Kita vertus, būtent artumas šeimai ir galimybė matyti, kaip auga vaikai ir anūkai, daugeliui tampa esminiu grįžimo argumentu.
Kepyklos savininkui tai irgi svarbu – verslas leidžia derinti darbą su asmeniniu gyvenimu, o ne tik vytis atlyginimą.
Regionų atsigavimas priklauso nuo žmonių
Mažų verslų atsiradimas regionuose dažnai tampa impulsu ir platesniems pokyčiams.
Atsiradus naujai kepyklai, aplink ją ima formuotis gyvesnis miestelio centras, daugiau žmonių lankosi vietoje, kur anksčiau mažai kas užsukdavo.
Tokie pavyzdžiai rodo, kad grįžtančių emigrantų patirtis gali tapti realia jėga, keičiant Lietuvos regionus.
Užsienyje įgyti įgūdžiai, požiūris į klientų aptarnavimą ir verslo organizavimą čia dažnai tampa išskirtiniu konkurenciniu pranašumu.
Tiems, kurie svarsto apie grįžimą, ši istorija siunčia paprastą žinutę – planuoti būtina, bet idealios akimirkos nebus.
Sprendimas dažniausiai gimsta tada, kai noras gyventi savo šalyje tampa svarbesnis už baimę suklysti.
