Mokslininkai vis dažniau kalba apie netikėtą taršos kelią – mikroplastiką, kuris į žemę grįžta su lietumi ir sniegu.
Nauji tyrimai rodo, kad plastiko dalelės randamos net kalnuose, atokiose salose ir poliariniuose regionuose, toli nuo didelių miestų ir pramonės.
Kas yra tas mikroplastikas?
Mikroplastiku vadinamos smulkios plastiko dalelės, dažniausiai mažesnės nei 5 milimetrai.
Dar smulkesnės, vos kelių mikrometrų ar nanometrų dydžio dalelės vadinamos nano plastiku ir gali būti nematomos net įprastais mikroskopais.
Šios dalelės susidaro skaidantis didesniems plastiko gaminiams – pakuotėms, buteliams, žvejybos tinklams.
Kita dalis į aplinką patenka iš pradžių jau būdamos smulkios: nuo sintetinių drabužių skalbimo, automobilių padangų dilimo, kosmetikos ir buitinės chemijos.
Kaip plastikas atsiduria debesyse?
Ilgą laiką manyta, kad mikroplastikas daugiausia keliauja upėmis ir vandenynais.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį mokslininkai vis aiškiau mato kitą kelią – atmosferą.
Kai vėjas pakelia dulkes nuo žemės paviršiaus, kartu su jomis į orą patenka ir lengvos plastiko dalelės.
Ypač daug jų kyla iš miestų, pramonės zonų, kelių, sąvartynų ir deginimo vietų.
Ore šios dalelės gali skraidyti šimtus ar net tūkstančius kilometrų.
Svarbu tai, kad plastikas gali prilipti prie vandens lašelių ar ledo kristalų debesyse, o vėliau iškristi su krituliais – lietumi, sniegu ar kruša.
Tokiu būdu tarša pasiekia regionus, kuriuose beveik nėra tiesioginių taršos šaltinių.
Todėl mikroplastikas jau aptiktas aukštikalnėse, dykumose ir net atokiose Arkties vietovėse.
Ką rodo pasaulio tyrimai?
Įvairiose šalyse atlikti matavimai patvirtino, kad mikroplastiko yra ir miesto, ir kaimo lietaus mėginiuose.
Kai kuriose vietovėse per metus su krituliais į vieną kvadratinį metrą iškrenta milijonai mažyčių dalelių.
Mikroplastikas aptinkamas ne tik lietuje, bet ir sniege, ypač netoli kelių ir slidinėjimo kurortuose.
Dalelės randamos ir upių bei ežerų paviršiniame vandenyje po gausių liūčių.
Tyrėjai pabrėžia, kad skiriasi ir dalelių rūšys.
Viena dažniausių – poliesteris, kuris siejamas su sintetinių drabužių pluoštais, taip pat polistirenas ir polietilenas, naudojami pakuotėse.
Nors tikslūs kiekiai skirtingose vietose labai varijuoja, bendras vaizdas aiškus.
Mikroplastikas iš plataus regiono susitelkia atmosferoje ir per kritulius nusėda dideliais plotais, tarsi nematoma plastiko dulksna.
Poveikis sveikatai ir ekosistemoms
Mokslininkai dar tik pradeda aiškiai suprasti, ką reiškia tai, kad mikroplastikas nukrenta su lietumi.
Dalis dalelių lieka dirvos paviršiuje, dalis nuplaunama į vandens telkinius, dalis tampa dulkių dalimi ir vėl patenka į kvėpuojamą orą.
Laboratoriniai tyrimai rodo, kad labai smulkios plastiko dalelės gali prasiskverbti į organizmų audinius.
Todėl kyla klausimų dėl galimo poveikio kvėpavimo takams, širdies ir kraujagyslių sistemai, imunitetui.
Be pačio plastiko, dalelės gali nešti ir ant jų paviršiaus prilipusias chemines medžiagas ar mikroorganizmus.
Vilkiniai, pelkės ir miškai, kurie anksčiau laikyti gana švariais, taip pat tampa šios taršos gavėjais.
Ką gali padaryti miestai ir gyventojai?
Nors mikroplastikas atmosferoje atrodo kaip globali problema, sprendimai daugiausia prasideda vietoje.
Kuo mažiau plastiko gaminama, naudojama ir kaupiama sąvartynuose, tuo mažiau jo gali būti pakelta į orą.
Ekspertai dažnai pabrėžia keletą kryptžių.
Pirmiausia – mažinti vienkartinių plastikinių gaminių naudojimą, ypač pakuočių, ir rinktis daugkartinius sprendimus.
Kita svarbi kryptis – geresnės atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemos.
Tvarkingi, neužsikimšę konteineriai ir tvarkomi sąvartynai sumažina plėšomų, vėjo nešiojamų atliekų kiekį.
Dar viena sritis – transportas ir tekstilė.
Mažesnis automobilių naudojimas ir kokybiškesnės, lėčiau dylantis padangos gali sumažinti plastiko dulkių kiekį ore.
Skalbimo metu į kanalizaciją patenkantiems pluoštams mažinti siūlomi specialūs filtrai skalbyklėms ar drabužių skalbimo maišeliai.
Tekstilės pramonė eksperimentuoja su mažiau trupiais siūlais ir naujais audinių mišiniais.
Duomenų vis dar trūksta
Nors bendras vaizdas jau aiškėja, duomenų apie mikroplastiką lietuje ir ore vis dar nėra pakankamai.
Skirtingi tyrėjai naudoja skirtingas matavimo metodikas, todėl rezultatus sunku lyginti.
Be to, menkai ištirta, kiek tiksliai dalelių patenka į žmogaus organizmą per maistą, vandenį ir kvėpavimą, ir kokios dozės būtų laikomos pavojingomis.
Dėl to daug mokslininkų ragina plėsti stebėsenos tinklus, standartizuoti metodus ir ieškoti bendrų duomenų bazių.
Kol kas aišku viena – net jeigu rytoj visiškai nustotume gaminti plastiką, jis dar ilgai keliautų mūsų oru, lietumi ir sniegu.
Tai verčia iš naujo permąstyti tiek gamybos, tiek vartojimo įpročius ir ieškoti būdų sumažinti naujos plastiko taršos srautus.
