Mikroplastiko dalelės, dar neseniai laikytos tik vandenynų ir šiukšlynų problema, šiandien vis dažniau aptinkamos lietaus lašuose ir sniege.
Mokslininkai įvairiose pasaulio šalyse fiksuoja, kad plastiko mikrodalelės sklinda atmosferoje, nusėda ant žemės kartu su krituliais ir taip patenka į geriamąjį vandenį, dirvožemį bei maisto grandinę.
Kas yra mikroplastikas ir kaip jis pakyla į orą?
Mikroplastiku vadinamos smulkios plastiko dalelės, dažniausiai iki kelių milimetrų skersmens.
Dar mažesnės, nanoplastiko dalelės, gali būti nematomos net įprastam mikroskopui, tačiau jos taip pat aptinkamos aplinkoje.
Šios dalelės susidaro iryrant didesniems plastiko gaminiams, taip pat atsiskiria nuo sintetinių drabužių, padangų, pakuočių ir net dažų.
Vėjas, eismas, žemės ūkio darbai bei atliekų tvarkymas sukelia plastiko dulkių debesis, kurie gali pakilti šimtus ar net tūkstančius metrų į atmosferą.
Atmosferoje mikroplastikas keliauja kartu su dulkių, druskų ir kitomis aerozolio dalelėmis.
Jis gali būti pernešamas dešimtis ar šimtus kilometrų nuo pirminio šaltinio ir galiausiai išplaunamas į žemę kartu su lietumi ar sniegu.
Ką rodo dabartiniai tyrimai?
Lietaus ir sniego mėginiai skirtinguose žemynuose jau kelis metus nuosekliai tiriami laboratorijose.
Analizės atskleidžia, kad mikroplastikas randamas tiek pramoniniuose regionuose, tiek kalnuotose, atokiose vietovėse, kur nėra tiesioginių taršos šaltinių.
Tai rodo, kad atmosfera tapo nauju svarbiu plastiko taršos keliu.
Mokslininkai aptinka įvairių polimerų – nuo polietileno iki polipropileno ir poliesterio, dažnai būtent tokių, kurie naudojami tekstilėje ir pakuotėse.
Laboratoriniai tyrimai taip pat atskleidžia, kad dalelių forma labai skiriasi.
Vieni fragmentai yra smulkūs plastiko gabalėliai, kiti – ploni siūlai ar skaidulos, galintys lengvai kabėti ore ir būti įkvepiami.
Nors tikslus mikroplastiko kiekis atmosferoje dar nėra visapusiškai įvertintas, tendencijos aiškios.
Vis daugiau tyrimų patvirtina, kad plastiko ciklas jau labai artimas vandens ar anglies ciklams – nuolat cirkuliuoja tarp žemės, vandenų ir atmosferos.
Galimas poveikis sveikatai ir ekosistemoms
Mokslininkai dar tik bando suprasti, kokį ilgalaikį poveikį gali turėti mikroplastiko kibimas lietaus lašuose.
Vis dėlto keli susirūpinimą keliantys aspektai jau aiškėja.
Pirmiausia, kritulių išplaunamos dalelės patenka į paviršinius ir požeminius vandenis.
Vėliau jos gali atsirasti geriamajame vandenyje, upėse, ežeruose ir galiausiai – žuvyse bei kituose vandens organizmuose.
Antra, mikroplastikas nusėda dirvožemyje ir gali veikti dirvožemio struktūrą, drėgmės laikymą bei mikroorganizmų bendrijas.
Yra požymių, kad plastiko pluoštai gali keisti dirvos poringumą ir taip turėti įtakos augalų šaknims bei derlingumui.
Trečia, dalis plastiko dalelių yra tokio dydžio, kad gali būti įkvepiamos kartu su oru.
Nors išsamūs duomenys apie jų poveikį žmogaus kvėpavimo sistemai dar kaupiami, medikai atkreipia dėmesį, kad įkvepiamos dalelės gali sukelti uždegimines reakcijas ar mechaninį dirginimą.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Lietuva nėra išimtis, nes oro srautai plastiko daleles perneša per valstybių sienas.
Didelė dalis čia iškrentančių kritulių ateina iš Atlantinės oro masės, kuri pakeliui perima taršos daleles iš pramoninių regionų ir miestų.
Be to, mikroplastiko šaltinių yra ir pačioje Lietuvoje.
Tai – transporto srautai, atliekų deginimas, pramonė, sintetiniai tekstilės gaminiai, kosmetika bei pakuotės, kurios ilgainiui skyla ir dulka.
Aplinkosaugos specialistai pabrėžia, kad būtina nuosekliai tirti kritulių sudėtį ir stebėti pokyčius laikui bėgant.
Tokie duomenys leistų tiksliau įvertinti rizikas geriamajam vandeniui, žemės ūkiui ir viešajai sveikatai.
Kokie sprendimai įmanomi dabar?
Visuotinio mikroplastiko iš atmosferos pašalinti nepavyks, tačiau taršą galima mažinti jos šaltiniuose.
Pirmiausia, tai susiję su plastiko vartojimo mažinimu, geresniu pakuočių perdirbimu ir vienkartinių gaminių atsisakymu, kur įmanoma.
Viena iš svarbių krypčių – transportas.
Padangų dėvėjimasis yra reikšmingas mikroplastiko šaltinis, todėl miestų planavimas, viešojo transporto skatinimas ir lėtesnis eismas gali turėti realų poveikį.
Tekstilės sektoriuje svarbios priemonės – ilgaamžiškesni drabužiai, tvirtesni audiniai ir skalbimo technologijos, mažinančios sintetinių skaidulų atitrūkimą.
Kai kuriose šalyse jau kuriami filtrai skalbimo mašinoms, sulaikantys dalį mikroplastiko skaidulų.
Vartotojams specialistai pataria atkreipti dėmesį į medžiagų pasirinkimą.
Renkantis mažiau sintetinių medžiagų, rečiau perkamiems, gerai prižiūrimiems daiktams, sumažėja ir kasdienės mikroplastiko dulkių emisijos namuose bei miestuose.
Galiausiai, vis didesnę reikšmę turės tarptautinė politika ir standartai.
Dėl mikroplastiko taršos pobūdžio vienos šalies pastangų nepakaks, todėl reikalingos bendros taisyklės dėl plastiko gamybos, ženklinimo, perdirbimo ir naujų medžiagų diegimo.