Mokslininkai vis aiškiau sutaria, kad Mėnulyje yra nemažai vandens ledo, ypač poliariniuose regionuose.
Šie ištekliai gali tapti kertiniu akmeniu ilgalaikėms žmonių misijoms, degalų gamybai ir naujai kosmoso ekonomikai.
Kur slepiasi mėnulio vanduo
Didžioji dalis Mėnulio vandens, tikėtina, yra ne skystas, o ledo pavidalo.
Jis turėtų slypėti nuolat šešėlyje esančiuose krateriuose, kuriuose temperatūra niekada nepakyla iki ledo tirpsmo taško.
Aplink Mėnulį skriejantys zondai matuoja šių regionų paviršių ir fiksuoja vandenilio bei kitų elementų pasiskirstymą.
Iš šių duomenų galima spręsti, kuriose vietose ledo gali būti daugiausia, nors tikslus kiekis ir forma dar nėra žinomi.
Vandenį į Mėnulį per milijardus metų galėjo atnešti kometų ir asteroidų smūgiai.
Kitas šaltinis – Saulės vėjo protonai, kurie smūgiuodami į Mėnulio regolitą gali sudaryti hidroksilo ir vandens molekules.
Kaip nustatoma, kiek ledo iš tikrųjų yra
Orbitiniai spektrometrai analizuoja, kaip Mėnulio paviršius atspindi skirtingų bangos ilgių šviesą.
Tam tikri spektriniai parašai leidžia atskirti ledo pėdsakus nuo paprasto mineralų atspindžio.
Neutronų ir gama spindulių detektoriai padeda nustatyti vandenilio koncentraciją po paviršiumi.
Šie duomenys rodo, kad kai kuriose vietose ledo gali būti nemažai, bet tikslus pasiskirstymas dar labai neaiškus.
Galutinį atsakymą gali duoti tik nusileidimo ir gręžimo misijos.
Šiuo metu planuojama vis daugiau robotinių nusileidimų, kurie turėtų paimti mėginius tiesiai iš poliarinių regionų ir juos ištirti vietoje.
Kodėl mėnulio vanduo toks svarbus
Vanduo – tai ne tik gyvybei būtina medžiaga, bet ir vertinga žaliava.
Iš jo galima gaminti deguonį kvėpavimui ir vandenilį raketiniam kurui.
Vandens skilimo procesui reikia energijos, tačiau saulės baterijos Mėnulio paviršiuje gali ją tiekti gana patikimai, ypač apšviestuose kalnagūbriuose netoli polių.
Turėdami vietinių išteklių, ateities astronautai nepriklausytų vien nuo brangiai kainuojančių tiekimo misijų iš Žemės.
Be to, vanduo Mėnulyje – puiki žaliava apsauginiams skydams nuo radiacijos.
Stori ledo ar vandens sluoksniai gali sumažinti kosminių spindulių žalą ilgai Mėnulyje dirbantiems žmonėms.
Kokie iššūkiai laukia ledo gavyboje
Nors ledo Mėnulyje greičiausiai yra nemažai, jį pasiekti nebus paprasta.
Poliariniai krateriai yra labai tamsūs, nuožulnių šlaitų ir itin žemos temperatūros, todėl technikai reikės specialių sprendimų.
Robotai turės dirbti beveik visiškoje tamsoje, o saulės baterijos šešėlyje neveiks.
Dėl to greičiausiai bus derinamos saulės energiją gaunančios stotys apšviestuose kalvų viršūnių taškuose su kabeliais ar belaidžiu energijos perdavimu į kraterio dugną.
Neaišku ir tai, kokia forma ten yra vanduo.
Jis gali būti išsibarsčiusios ledo dalelės sausame regolite, kieti ledo luitai ar net ploni sluoksniai įšale, o nuo to priklausys, kokių gavybos technologijų reikės.
Vandenį dalintis ar saugoti?
Mėnulio ledas atveria ne tik technines, bet ir teisines bei etines dilemas.
Galiojančios tarptautinės kosmoso teisės normos nenumato detalių taisyklių, kaip dalintis ištekliais už Žemės ribų.
Valstybės ir privatūs operatoriai jau dabar planuoja misijas, kurios bent iš dalies remsis vietinių išteklių gavyba.
Be aiškaus susitarimo kyla rizika, kad palankiausios vietos bus užimtos pirmųjų ir nauda pasiskirstys labai netolygiai.
Kita vertus, Mėnulio vandens gavybos technologijos gali sukurti naujus standartus atsakingam išteklių naudojimui.
Siekiama, kad poveikis Mėnulio aplinkai būtų minimalus, o duomenys apie išteklius būtų kuo plačiau prieinami mokslininkams visame pasaulyje.
Jei šie tikslai bus suderinti su realiais ekonominiais interesais, Mėnulio ledas gali tapti ne konfliktų, o bendradarbiavimo pagrindu.
Nuo šiandien kuriamų sprendimų priklausys, kaip atrodys žmonijos pirmieji nuolatiniai žingsniai už Žemės ribų.
