Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių nusprendžia kardinaliai keisti profesiją, nors dar visai neseniai tai buvo siejama su didžiule rizika.
Tokį sprendimą dažnai lemia ne tik finansiniai motyvai, bet ir noras rasti prasmingesnį, sveikatai palankesnį ar asmeninėms vertybėms artimesnį darbą.
Kodėl keisti darbą po 40 tampa įprasta
Žmonės, sulaukę 40 ar 50 metų, dažnai jaučiasi pasiekę tam tikrą karjeros lubų tašką.
Jie supranta, kad likusios darbo dešimtys metų yra per brangios, kad būtų iššvaistytos veiklai, kuri nebedžiugina.
Prie sprendimo keisti profesiją prisideda ir sparčiai besikeičianti darbo rinka.
Atsiranda naujų specialybių, o daugelį įgūdžių galima įgyti nuotoliniais kursais, todėl amžius tampa mažiau svarbus nei motyvacija ir pasirengimas mokytis.
Savo vaidmenį atlieka ir sveikata.
Dirbantieji fiziškai sunkius darbus ieško galimybių pereiti prie mažiau alinčių veiklų, o ilgus metus sėdėję prie kompiuterio ima vertinti judėjimą ir darbą su žmonėmis.
Dažniausi pokyčių keliai
Viena populiari kryptis – iš biuro darbo pereiti į rankų amatus ar paslaugų sektorių.
Žmonės atranda stalių, baldžiaus, interjero dekoratoriaus, konditerio, floristės ar masažuotojo profesijas.
Kita kryptis – atvirkščia: iš fizinio darbo į skaitmeninę sritį.
Dalis žmonių pradeda mokytis programavimo pagrindų, testavimo, duomenų analizės ar skaitmeninės rinkodaros, dažnai derindami mokslus su esamu darbu.
Svarbi dalis vidutinio amžiaus karjeros keitėjų atsiduria socialinių profesijų pusėje.
Pasirenkamas darbas su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia, psichologinio konsultavimo ar koučingo sritys.
Neretai pokytis būna ne toks radikalus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Žmonės išnaudoja turimą patirtį ir pereina į gretimas pareigas: pavyzdžiui, iš pardavimų – į mokymų vedimą ar konsultavimą.
Kas labiausiai gąsdina ir kaip tai įveikti
Dažniausia baimė – finansinis nestabilumas pirmuosius metus.
Dėl to specialistai pataria pokyčiui ruoštis iš anksto, susitaupyti kelių mėnesių finansinę pagalvę ir turėti aiškų planą, kaip pereiti iš vienos veiklos į kitą.
Kita kliūtis – nuostata, kad „mokytis jau per vėlu“.
Tačiau trumpi, kelių mėnesių trukmės kursai, mentorystės programos ir praktikos vietos atveria kelią net ir tiems, kurie mokyklą baigė prieš kelis dešimtmečius.
Dalis žmonių bijo, kad naujoje srityje bus vertinami prasčiau nei jaunesni kolegos.
Vis dėlto brandus amžius dažnai laikomas privalumu, nes atneša atsakomybės, gebėjimo bendrauti su klientais ir psichologinio stabilumo.
Svarbu ir artimos aplinkos palaikymas.
Kai šeima ar draugai reaguoja skeptiškai, verta su jais atvirai aptarti planą, numatytus žingsnius ir rizikas, kad sprendimas neatrodytų impulsyvus.
Praktiniai žingsniai svarstantiems pokytį
Pirmiausia verta aiškiai įsivardyti, ko norisi iš naujos veiklos.
Ar prioritetas yra didesnės pajamos, lankstesnis grafikas, prasmingesnis turinys, ar galimybė dirbti arčiau namų.
Kitas žingsnis – išsami savianalizė.
Reikia sąžiningai įvertinti, kokius įgūdžius jau turite, ką iš dabartinio darbo galima perkelti į kitą sritį ir kokių žinių trūksta labiausiai.
Tuomet naudinga susisiekti su žmonėmis, kurie jau dirba dominančioje srityje.
Trumpas pokalbis, stebėjimas iš šalies ar net viena diena „šešėlyje“ padeda suprasti, kaip realybė skiriasi nuo įsivaizdavimo.
Mokymų pasirinkimas dabar labai platus – nuo profesinių mokyklų iki privačių kursų ir universitetų.
Renkantis verta atkreipti dėmesį ne tik į kainą, bet ir į praktikos galimybes, realias absolventų istorijas ir galimybę derinti mokslus su darbu.
Pereinamasis laikotarpis gali būti mišrus.
Daugelis žmonių pirmiausia pradeda dirbti naujoje srityje ne visu etatu, vakarais ar savaitgaliais, kol įsitikina, kad pasirinkimas jiems tinka.
Kaip pasikeičia požiūris į gyvenimą
Žmonės, pakeitę profesiją vyresniame amžiuje, dažnai kalba apie pasikeitusį požiūrį į laiką ir sėkmę.
Daugiau dėmesio skiriama sveikatai, santykiams, vidinei ramybei, o ne vien statusui ar pareigoms.
Pajutus, kad darbas nebe vargina taip, kaip anksčiau, atsiranda daugiau energijos ir už darbovietės ribų.
Žmonės imasi seniai atidėtų pomėgių, lengviau įsitraukia į savanorišką veiklą ar bendruomenės iniciatyvas.
Dažnas pokyčio kelias tampa pavyzdžiu vaikams ir artimiesiems.
Matydami, kad ir suaugęs žmogus gali mokytis, keisti kryptį ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, jaunesni šeimos nariai drąsiau planuoja savo ateitį.
Karjeros keitimas po 40 ar 50 metų nebėra išimtis ar „drąsus eksperimentas“.
Vis daugiau lietuvių tai mato kaip antrą galimybę susikurti tokį profesinį gyvenimą, kuris dera su jų vertybėmis ir realiais poreikiais.
