Vis daugiau lietuvių po keturiasdešimties metų ima svarstyti apie ryškų karjeros posūkį ir nebebijo pradėti viską iš naujo.
Daliai tai tampa galimybe susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, kitiems – atsakymu į nuolatinį nuovargį ir perdegimą.
Vidurio amžiaus lūžio taškas
Psichologai šį laikotarpį vadina natūraliu gyvenimo pervertinimo etapu, kai žmogus aiškiau pamato, ko iš tiesų nori.
Baigiasi vaikų mažų dienų maratonas, būna susitvarkyti pagrindiniai finansiniai įsipareigojimai, todėl atsiranda daugiau erdvės sau.
Dažnas pradeda klausti, ar dabartinis darbas turi prasmę ir ar jis nenori likusios gyvenimo dalies praleisti kitaip.
Jei ilgus metus buvo taikstomasi su rutina, būtent apie keturiasdešimtuosius tai ima ypač spausti.
Kai ankstesnė profesija ima slėgti
Dažniausiai karjerą keičia žmonės, kurie jaučiasi įstrigę toje pačioje srityje be realių tobulėjimo galimybių.
Prideda ir nuovargis nuo nuolatinės įtampos, viršvalandžių, konfliktų su vadovais ar vertybių nesutapimo su įmone.
Ne vienas pripažįsta, kad ilgus metus rinkosi stabilumą, o ne tai, kas iš tiesų patiko.
Vėliau vis stipriau jaučiamas vidinis diskomfortas ir atsiranda poreikis dirbti darbą, su kuriuo žmogus gali save tapatinti.
Po keturiasdešimties dažniau pasigirsta ir sveikatos signalai – miego sutrikimai, įtampa, nuolatinis perdegimo jausmas.
Pokytis karjeroje tuomet tampa ne tik svajone, bet ir būtinybe pasirūpinti savo sveikata.
Ko labiausiai bijo karjerą keičiantys žmonės?
Didžiausia baimė – finansinis saugumas, ypač turint būsto paskolą ar studijuojančius vaikus.
Žmonės nuogąstauja, kad pradėję nuo žemesnių pareigų ar mažesnio atlyginimo nebegalės išlaikyti įprasto gyvenimo lygio.
Kita dažna abejonė – ar dar ne per vėlu mokytis ir ar darbdaviai priims vyresnius darbuotojus.
Nuolat lyginantis su jaunesniais kolegomis, gebančiais greičiau perprasti naujas technologijas, kyla nepasitikėjimas savimi.
Prie to prisideda ir aplinkinių nuomonė – šeima ar draugai neretai ragina neeksperimentuoti ir „saugoti tai, ką turi“.
Todėl pirmas žingsnis į pokytį dažnai būna lėtas ir prasideda ne nuo išėjimo iš darbo, o nuo bandymo išsiaiškinti, ko žmogus iš tikrųjų nori.
Kaip pasiruošti pokyčiui praktiškai
Specialistai rekomenduoja pokyčio neskubinti ir pirma susidaryti aiškų finansinį planą.
Praverčia bent kelių mėnesių finansinė „pagalvė“, mažesni ilgalaikiai įsipareigojimai ir sąmoningas išlaidų peržiūrėjimas.
Kitas žingsnis – tyrinėti galimas sritis, o ne iš karto apsispręsti dėl vienos konkrečios profesijos.
Tam gali padėti trumpi kursai, savanorystė, stažuotės ar tiesiog pokalbiai su žmonėmis, jau dirbančiais dominančioje srityje.
Svarbu įvertinti ir tai, kokius įgūdžius galima atsinešti iš ankstesnės profesijos.
Dažnai nuvertinami tokie dalykai kaip vadovavimo patirtis, gebėjimas bendrauti su klientais ar dirbti komandoje, nors jie labai reikalingi daugelyje sričių.
Mokymasis visą gyvenimą – nebe pasirinkimas
Perėjimas į kitą karjeros sritį dažnai reiškia grįžimą prie vadovėlių ir paskaitų.
Tačiau šiandien galimybių mokytis gerokai daugiau nei prieš dešimtmetį – nuo vakarinių studijų iki nuotolinių kursų.
Vyresni studentai kolegijose ir universitetuose jau nieko nestebina.
Švietimo įstaigos siūlo trumpesnes programas ir perkvalifikavimo kursus, pritaikytus dirbantiems žmonėms.
Internete gausu nemokamų ar nebrangių mokymų, leidžiančių išbandyti naują sritį mažesne rizika.
Tokiu būdu galima patikrinti, ar nauja veikla iš tiesų patinka, dar prieš priimant galutinį sprendimą.
Emocinė pusė: kaip sau padėti?
Karjeros pokytis po keturiasdešimties dažnai paliečia ir tapatumo klausimus – žmogus praranda įprastą socialinį vaidmenį.
Todėl svarbu turėti palaikančią aplinką, su kuria galima dalintis abejonėmis ir mažomis pergalėmis.
Naudinga ieškoti bendraminčių grupių ar mentorių, kurie patys yra perėję panašų kelią.
Jų patirtis padeda realistiškiau vertinti laukiančius iššūkius ir nesitikėti stebuklų per kelis mėnesius.
Psichologai pabrėžia, kad savivertę šiuo laikotarpiu reikėtų grįsti ne tik profesiniais pasiekimais.
Vertinga atsiremti į platesnį savo gyvenimo vaizdą – santykius, asmenines savybes, patirtį, kuri nesusiveda vien į pareigų pavadinimą.
Kada metas žengti galutinį žingsnį?
Tikrą pasirengimą pokyčiui išduoda ne tik sukaupta finansinė atsarga ar baigti kursai.
Dažnai tai tas momentas, kai dabartinis darbas galutinai praranda prasmę, o nauja kryptis jau nebėra tik miglota svajonė.
Naudinga išbandyti tarpinį variantą – naują veiklą pradėti kaip papildomą užsiėmimą.
Taip mažiau rizikuojama, o kartu tikrinama, ar tai sritis, kurioje žmogus įsivaizduoja save ir po penkerių metų.
Kelias nuo pirmos minties apie pokytį iki realaus karjeros posūkio dažnai trunka kelerius metus.
Tačiau vis daugiau lietuvių rodo, kad prasmingas profesinis gyvenimas po keturiasdešimties ne tik įmanomas, bet ir gali tapti brandžiausiu gyvenimo etapu.
