Vis daugiau keturiasdešimtmečių sąmoningai sustabdo karjerą ir renkasi metų ar kelių mėnesių pertrauką, vadinamą „sabbatical“.
Jie trumpam išeina iš darbo rinkos ne dėl atleidimo ar ligos, o dėl sąmoningo sprendimo peržiūrėti, kaip nori gyventi toliau.
Kas skatina sustoti vidury karjeros
Keturiasdešimtieji dažnai sutampa su didžiausia atsakomybių našta: vaikai, paskolos, karjeros aukštumos.
Daugelis būtent tada pajunta, kad bėga vis greičiau, bet vis rečiau supranta, kur ir kodėl skuba.
Perdegimas, nuolatinis nuovargis ir jausmas, kad darbe nebelieka prasmės, tampa rimtais signalais.
Ne vienas žmogus suvokia, kad tęsti „ant autopiloto“ gali būti pavojingiau nei trumpam sustoti.
Prie sprendimo prisideda ir pasikeitęs požiūris į karjerą.
Vis mažiau žmonių tiki, kad laimė – tai be pertraukos auganti alga ir nesibaigiantys projektai.
Kaip atrodo metų pertrauka iš arti
Vieniems „metų pertrauka“ reiškia keliones ir savanorystę, kiti pasilieka Lietuvoje ir gilinasi į sveikatą bei santykius.
Yra ir tokių, kurie išvažiuoja gyventi į mažesnį miestą ar kaimą, kad atsitrauktų nuo didmiesčio tempo.
Dažnas per tą laiką išbando skirtingas veiklas.
Vieną mėnesį jis mokosi naujo įgūdžio, kitą mėnesį savanoriauja, vėliau – tiesiog ilsisi be griežto plano.
Skiriasi ir finansinis pasirengimas.
Vieni metų pertraukai taupo kelerius metus, kiti prisiderina prie mažesnių išlaidų, parduoda nebūtinus daiktus, atsisako dalies įpročių.
Per šį laiką daug dėmesio tenka kasdieniams, bet pamirštiems dalykams.
Žmonės vėl iš naujo mokosi miegoti ilgiau, valgyti neskubėdami, praleisti laiką su šeima be telefono rankoje.
Didžiausi psichologiniai iššūkiai
Nors iš šalies atrodo kaip svajonė, metų pertrauka dažnai tampa rimtu emociniu išbandymu.
Ypač tiems, kurie ilgai tapatino save su pareigomis, titulu ar darbo rezultatais.
Staiga išnyksta aiškus grafikas, susitikimų kalendorius, nuolatinis grįžtamasis ryšys.
Tylą ir laisvę ne visi priima lengvai – daliai tai sukelia nerimą ir kaltės jausmą.
Sunkus ir aplinkinių vertinimas.
Kai kurie artimieji ir kolegos vis dar įsitikinę, kad „normalus“ žmogus tokiame amžiuje turi tik kilti karjeros laiptais.
Tokiu atveju tenka mokytis apginti savo sprendimą ir prisiimti atsakomybę už netradicinį kelią.
Kartu tai tampa proga labiau pasitikėti savimi, o ne vien išoriniais vertinimais.
Ką žmonės parsineša grįžę į darbus
Pasibaigus pertraukai daug kas į darbą nebegrįžta taip, kaip išėjo.
Kai kurie keičia sritį, kiti pereina į mažiau stresą keliantį vaidmenį ar pradeda nuosavą veiklą.
Dažnas aiškiau suvokia savo ribas ir poreikius.
Lengviau pasakyti „ne“ nereikalingiems susitikimams, viršvalandžiams ar projektams, kurie neturi prasmės.
Metų pertrauka neretai padeda išgryninti, ko žmogus iš tiesų nori.
Ne iš vadovo, ne iš rinkos, o iš savo kasdienybės – ryto, vakaro, savaitgalių.
Tokios patirtys atsiliepia ir šeimai.
Artimieji dažnai pajunta, kad žmogus grįžta ramesnis, labiau įsiklausantis ir labiau dalyvaujantis bendrame gyvenime.
Kaip pasiruošti, jei apie tai svarstote
Pirmas žingsnis – atvirai sau atsakyti, kodėl norite pertraukos.
Jei tai desperatiškas bandymas pabėgti nuo visko, verta pasikalbėti su specialistu ir įvertinti, ar pertrauka tikrai bus pagalba.
Antra – finansinis planas.
Net jei planuojate paprastą gyvenimą be prabangos, reikėtų susirašyti būtiniausias išlaidas ir sukaupti bent kelių mėnesių rezervą.
Trečia – susitarimai su artimaisiais.
Metų pertrauka vienašališkai nuspręsta šeimoje gali tapti konfliktų šaltiniu, todėl svarbu kalbėtis nuo pat pradžių.
Galiausiai verta nusistatyti ribas ir lūkesčius.
Neužkrauti sau spaudimo „radikaliai pasikeisti“, o žiūrėti į šį laiką kaip į erdvę bandyti, klysti ir lėtai atrasti, kas jums tinka.
