Lietuvoje daugėja žmonių, kurie po keturiasdešimtojo gimtadienio ryžtasi kardinaliai keisti profesiją ir pradeda mokytis iš naujo.
Tokį sprendimą lemia ne tik perdegimas ar mažas atlygis, bet ir noras dirbti prasmingiau, sveikiau bei lanksčiau.
Virš keturiasdešimties – ne vėlu
Dar visai neseniai gajus buvo įsitikinimas, kad karjera kuriama iki trisdešimties, o vėliau belieka tik „ištverti“ iki pensijos.
Dabar vis daugiau keturiasdešimtmečių žiūri į savo profesinį kelią kaip į antrą jaunystę, o ne nuosprendį.
Prie to prisideda ir ilgesnė vidutinė gyvenimo trukmė, ir greitai besikeičianti darbo rinka.
Žmonės supranta, kad priešakyje – dar 20 ar net 25 darbo metų, todėl nenori jų praleisti nemėgstamame darbe.
Savo vaidmenį atlieka ir nuotolinio darbo bei laisvesnių darbo formų plėtra.
Vis daugiau sričių leidžia derinti mokymąsi, šeimą ir naują profesinį startą taip, kaip anksčiau buvo sunkiai įsivaizduojama.
Kas dažniausiai skatina pokytį?
Vienas dažniausių impulsų – perdegimas, kuris ypač dažnas tarp ilgus metus didelėje įtampoje dirbusių specialistų.
Žmonės ima ieškoti ramesnės, sveikesnės aplinkos arba atvirkščiai – kūrybiškesnio, labiau įtraukiančio darbo.
Kitas veiksnys – pasikeitę šeimos ir finansiniai poreikiai.
Vaikams paaugus ar išsikrausčius iš namų atsiranda daugiau laiko sau, o pradinė finansinė įtampa sumažėja, todėl galima rizikuoti ir mokytis.
Svarbus ir technologijų vaidmuo.
Dirbtinis intelektas bei automatizacija keičia daugelį profesijų ir dalis žmonių mato, kad jų dabartinis darbas po kelių metų gali nebeturėti paklausos.
Pasirinkimą lemia ir vertybių kaita.
Daug kas po keturiasdešimties ima labiau vertinti prasmingą veiklą, galimybę prisidėti prie bendruomenės ar socialinių projektų, net jei tai reiškia mažesnes pajamas.
Populiariausios naujos kryptys
Karantinų metais itin išpopuliarėjo informacinių technologijų, testavimo ir duomenų analizės mokymai.
Dalis keturiasdešimtmečių rinkosi intensyvius kursus, kainavusius nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tikėdamiesi greitesnio įėjimo į rinką.
Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių traukia į socialines, sveikatos ir švietimo sritis.
Perdegę vadybininkai tampa karjeros konsultantais, personalo specialistais, paramedikais ar mokymosi mentorais suaugusiesiems.
Augantis poreikis matyti ir amatus bei paslaugas.
Žmonės iš biurų persikvalifikuoja į meistrus, interjero apdailininkus, konditerius, siuvėjus, masažuotojus ar grožio srities specialistus, neretai kurdami mažus verslus.
Kaip praktiškai pasiruošti pokyčiui
Pirmas žingsnis – skirti laiko ramiai savianalizei.
Reikia įsivardyti, kokios veiklos džiugina, kokiose srityse turima stiprybių, ko žmonės dažniausiai prašo pagalbos ar patarimo.
Tuomet verta pasidomėti konkrečios srities perspektyvomis, reikalavimais ir realiomis pajamomis.
Darbo skelbimai, atvirų durų dienos, pokalbiai su toje srityje dirbančiais žmonėmis padeda išvengti nerealių lūkesčių.
Daugeliui tampa iššūkiu finansinis laikotarpis, kol nauja sritis „atsistoja ant kojų“.
Specialistai rekomenduoja sukaupti bent kelių mėnesių išlaidas dengiantį rezervą ir sąmoningai planuoti, kad pradžioje pajamos gali būti mažesnės.
Mokymų kainos skiriasi labai stipriai.
Nuo kelių dešimčių eurų kainuojančių trumpų internetinių kursų iki 2 000–3 000 eurų siekiančių ilgesnių programų ar kvalifikacijos keitimo studijų.
Ką verta žinoti apie amžiaus barjerą
Nors kai kurie besikreipiantys į naują sritį nerimauja dėl amžiaus, realybėje vis daugiau darbdavių vertina brandesnių kandidatų patirtį.
Ypač tai juntama ten, kur svarbūs bendravimo įgūdžiai, atsakomybė ir gebėjimas savarankiškai spręsti problemas.
Keturiasdešimtmečiai dažnai atsineša ir aiškesnius lūkesčius bei realistiškesnį požiūrį į karjeros galimybes.
Darbdaviams tai reiškia mažesnę riziką, kad žmogus greitai nusivils ir išeis.
Vis dėlto tenka susidurti su savotišku „tyliuoju“ amžiaus barjeru.
Todėl ypač svarbu CV ir pokalbių metu akcentuoti ne metus, o konkrečią patirtį, pasiekimus ir įrodytą gebėjimą mokytis.
Emociniai iššūkiai ir artimųjų reakcija
Vienas sunkiausių pokyčio aspektų – ne mokymosi krūvis, o vidinės abejonės ir aplinkinių nuomonė.
Dalis artimųjų gali nesuprasti, kodėl „stabilų darbą“ keičiama į neaiškią ateitį.
Čia padeda palaikymo ratas – žmonės, kurie jau yra nuėję šiuo keliu arba patys dabar keičia profesiją.
Bendruomenės, mokymų grupės ir neformalūs tinklai suteikia tiek praktinių patarimų, tiek emocinę atramą.
Psichologai pabrėžia, kad svarbu leisti sau klysti ir nesiekti tobulo plano nuo pirmos dienos.
Karjeros pokytis po keturiasdešimties dažniau primena maratoną nei sprintą, todėl prireikia kantrybės ir lanksčios laikysenos.
Vis dėlto tie, kurie sėkmingai pereina per šį etapą, neretai mini labai panašų jausmą – atsiradusį lengvumą ir labiau savo gyvenimui būdingą ritmą.
Daugelis sako, kad labiausiai gailisi ne to, kad pakeitė karjerą, o to, kad šio žingsnio nesiėmė anksčiau.
