Keturiasdešimtmetė Rūta prieš dvejus metus vėl atsisėdo į auditorijos suolą ir pradėjo informacinių technologijų studijas.
Šiandien ji dirba visiškai naujoje srityje ir sako, kad „antroji karjera“ suteikė daugiau ramybės nei jaunystės sprendimai.
Suaugusiųjų karjeros posūkiai
Vis daugiau žmonių ketvirtą ar penktą dešimtmetį pasiekia suvokdami, kad pirmasis profesinis pasirinkimas nebūtinai turi lydėti iki pensijos.
Darbo rinkos pokyčiai ir didesnės mokymosi galimybės skatina drąsiau keisti kryptį.
Rūta pirmąją karjerą kūrė banke, kur praleido beveik 15 metų.
Nors algos augo, o pareigos skambėjo solidžiai, vidinis nuovargis ir nuolatinis stresas vertė ieškoti kitų kelių.
Ji sako, kad pirmą kartą apie pokytį pagalvojo sulaukusi trisdešimt penkerių, tačiau vis atidėliojo.
Atrodė, kad „per vėlu“, „per daug rizikinga“, o aplinkinių nuomonė tik stiprino abejones.
Kas dažniausiai stabdo pokytį?
Psichologai pastebi, kad brandžiame amžiuje žmones dažniausiai stabdo trys baimės.
Finansinis nesaugumas, aplinkinių vertinimas ir abejonės, ar pavyks vėl tapti „pradedančiuoju“ po tiek metų.
Daugelis viduje jaučia, kad dabartinis darbas nebetenkina, bet nuolat randa priežasčių, kodėl dar ne laikas.
Kreditas, vaikai, įsipareigojimai – visa tai atrodo tarsi neperžengiama siena.
Rūta prisimena, kad didžiausias lūžis įvyko ne darbe, o kasdienybėje.
Vieną vakarą ji suprato, kad apie darbą kalba tik skųsdamasi ir namo grįžta be jėgų, nors realių problemų lyg ir nėra.
Kaip atrodo grįžimas į studijas?
Nusprendusi keisti kryptį, Rūta pirmiausia atliko karjeros testus ir pasikalbėjo su keliais skirtingų sričių specialistais.
Ji atrado, kad ją labiausiai traukia techniniai sprendimai ir projektų valdymas, todėl pasirinko pritaikomąsias informatikos studijas.
Grįžimas į auditoriją iš pradžių kėlė nejaukumą, nes dauguma kurso draugų buvo dvidešimtmečiai.
Tačiau jau po kelių savaičių amžiaus skirtumas tapo mažiau svarbus nei bendras tikslas – išmokti naujų dalykų.
Didžiausias iššūkis buvo ne teorija, o laiko planavimas.
Rūta derino studijas, darbą ne visu etatu ir paauglių vaikų rutiną, todėl teko iš esmės persidėlioti dienotvarkę.
Ji pradėjo sąmoningai atsisakyti dalies laisvalaikio veiklų, bet labiau rūpintis miegų rėžimu ir fiziniu aktyvumu.
Anot jos, be elementarios savidisciplinos toks pokytis vargiai būtų buvęs įmanomas.
Kiek realu perrašyti karjerą po keturiasdešimties?
Darbo rinkos ekspertai teigia, kad permąstyti karjerą brandesniame amžiuje tampa vis įprastesnis reiškinys.
Daugelyje sektorių darbdaviai vertina ne tik konkrečius techninius įgūdžius, bet ir sukauptą patirtį, atsakomybę, gebėjimą dirbti komandoje.
Žmonės, keisdami profesiją po keturiasdešimties, dažnai atsineša stiprius projektų valdymo, klientų aptarnavimo ar vadovavimo įgūdžius.
Juos galima sėkmingai pritaikyti naujose srityse, net jei techninių žinių tenka mokytis nuo pradžių.
Tačiau svarbu suvokti, kad pokytis greičiausiai nebus žaibiškas.
Dažnai prireikia dvejų ar trejų metų, kol naujoje srityje pavyksta pasiekti panašų ar didesnį pajamų lygį nei anksčiau.
Ekspertai pataria pokyčiui ruoštis iš anksto – susikurti finansinę pagalvę, sumažinti nebūtinas išlaidas ir aiškiai susiplanuoti mokymosi etapus.
Taip pat naudinga pasikalbėti su tais, kurie jau dirba dominančioje srityje, ir realistiškai įvertinti lūkesčius.
Ką Rūta darytų kitaip šiandien?
Paklausta, ar nesigaili sprendimo, Rūta šypsosi ir sako, kad gailisi tik vieno dalyko – kad to nepadarė anksčiau.
Jos teigimu, daugiausia laiko sugaišta dvejojant ir bandant įtikti visiems aplink, o ne sau pačiam.
Ji pripažįsta, kad pirmieji mėnesiai buvo kupini nerimo – ypač laukimo, ar pavyks rasti darbą naujoje srityje.
Vis dėlto praktikos, mokymosi užduotys ir savanoriški projektai leido susikurti portfolio, kurį pastebėjo darbdaviai.
Dabar Rūta dirba programinės įrangos testuotoja ir dalyvauja vidiniuose mokymuose, skirtuose kolegoms, svarstantiems apie pokyčius.
Ji sako, kad net jei ši karjera taip pat kada nors pasikeis, jau žino, jog keisti kryptį galima bet kuriame etape.
Rūtos istorija nėra išskirtinė ar sensacinga, bet būtent dėl to ji artima daugeliui.
Ji primena, kad karjera nėra vienkartinis pasirinkimas po mokyklos, o procesas, kurį galima sąmoningai koreguoti viso gyvenimo metu.
