Vis daugiau keturiasdešimtmečių atvirai kalba apie sprendimą palikti stabilų darbą ir iš esmės keisti karjeros kryptį.
Šią bangą lemia ne tik nuovargis ar perdegimas, bet ir vis stipresnis noras gyventi pagal savo vertybes.
Vidurio amžius nebėra „pabaiga“
Dar prieš keliolika metų keturiasdešimtmetis žmogus dažnai buvo laikomas tuo, kuris jau turi nusistovėjusią karjerą ir jos nekeis.
Dabar požiūris kinta – vidurio amžius vis dažniau suvokiamas kaip nauja pradžia, o ne galimybė langas, kuris užsidarė.
Kertinis lūžio taškas dažnai yra supratimas, kad likusi profesinio gyvenimo dalis gali trukti dar 20 ar net 25 metus.
Tai priverčia permąstyti, ar dabartinė veikla iš tiesų teikia prasmę ir atitinka vidinius lūkesčius.
Pagrindinės priežastys keisti kryptį
Pirmoji ir dažniausiai minima priežastis – perdegimas ir ilgalaikis stresas.
Žmonės, ilgai dirbę intensyviuose, didelio spaudimo kupinuose sektoriuose, galiausiai supranta, kad tokio ritmo tiesiog nebegali ir nebenori tęsti.
Antra priežastis – vertybių pokytis.
Su amžiumi daugeliui vis svarbesnis tampa laikas su šeima, sveikata, galimybė dirbti prasmingą darbą, o ne tik siekti karjeros laiptelių ir didesnio atlyginimo.
Trečia priežastis – noras realizuoti seniai atidėtą svajonę.
Neretai keturiasdešimtmečiai pagaliau leidžia sau studijuoti kitą sritį, pradėti savo verslą ar imtis kūrybinės veiklos, kuri ilgai buvo nustumiama į šalį.
Finansinis saugumas ir baimės
Didžiausia kliūtis pokyčiui – finansinės baimės.
Šiame etape žmonės dažnai turi būsto paskolas, vaikų išlaidas, įsipareigojimus šeimai, todėl žingsnis į nežinią atrodo rizikingas.
Dėl to vis populiaresnė tampa pereinamojo laikotarpio strategija.
Žmonės naują veiklą pradeda kaip papildomą, vakarais ar savaitgaliais, kol įsitikina, kad iš jos galima pragyventi.
Svarbus vaidmuo tenka finansiniam „oro pagalviui“ – bent kelių mėnesių išlaidų santaupoms.
Turėdami tokį rezervą, keturiasdešimtmečiai jaučiasi drąsesni bandydami naujus kelius.
Perkvalifikavimas ir mokymai
Karjeros keitimas šiandien būtų sunkiai įsivaizduojamas be papildomo mokymosi.
Vis daugiau žmonių renkasi trumpas intensyvias programas, nuotolinius kursus ar profesines studijas, kurios leidžia greičiau įgyti naujų įgūdžių.
Populiarios sritys – skaitmeninis marketingas, duomenų analizė, programų testavimas, dizainas, projektų valdymas.
Tačiau ne mažiau dėmesio sulaukia ir vadinamosios humanitarinės profesijos: psichologinis konsultavimas, koučingas, edukacija.
Ketvirtąją dešimtį perkopę žmonės dažnai jau turi tvirtas bendrąsias kompetencijas – komunikaciją, atsakomybę, gebėjimą dirbti komandoje.
Tai palengvina perėjimą į naujas sritis, nes reikia „pridėti“ konkrečius techninius įgūdžius, o ne mokytis visko nuo nulio.
Emocinis pasirengimas pokyčiui
Ne mažiau svarbus ir emocinis pasirengimas.
Karjeros keitimas paliečia ne tik pinigų ir laiko klausimus, bet ir tapatybę: kaip save matau, kaip mane mato aplinka.
Todėl nemažai žmonių pirmiausia kreipiasi į psichologus ar karjeros konsultantus.
Jie padeda išsigryninti tikruosius motyvus, atskirti spontanišką nuovargį nuo gilesnio noro keisti gyvenimą.
Artimųjų reakcija irgi gali tapti iššūkiu.
Tėvai, partneriai ar kolegos kartais žiūri skeptiškai, baiminasi dėl finansinio stabilumo, todėl reikalingas atviras dialogas ir kantrybė.
Kaip pasiruošti karjeros posūkiui?
Pirmas žingsnis – ramiai ir nuoširdžiai įsivertinti dabartinę situaciją.
Reikia ne tik klausti savęs, ko nebenoriu, bet ir aiškiai įvardyti, ką noriu veikti vietoje to.
Antras žingsnis – informacijos rinkimas ir realybės patikrinimas.
Verta pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba dominančioje srityje, padirbėti savanoriškai ar išbandyti trumpas praktikas.
Trečias žingsnis – konkretus planas.
Jame turėtų būti numatytas mokymosi kelias, finansinis rezervas, terminas, kada nauja veikla turėtų pradėti generuoti pajamas.
Ką laimi pasiryžusieji keisti?
Nors pradžia dažnai būna kupina nerimo, daugelis karjerą pakeitusių keturiasdešimtmečių kalba apie išaugusį pasitenkinimą kasdienybe.
Net jei pajamos trumpam sumažėja, žmonės vertina laisvesnį grafiką, prasmės jausmą ir geresnę emocinę būklę.
Dažnai pasikeičia ir santykis su darbu apskritai.
Darbas pradedamas matyti ne tik kaip pragyvenimo šaltinis, bet ir kaip erdvė kūrybai, bendruomenei, asmeniniam augimui.
Vis dėlto karjeros posūkis vidurio amžiuje nėra greitas sprendimas.
Tai ilgesnis procesas, kuriam reikia pastangų, bet vis daugiau žmonių ryžtasi jį įveikti, tikėdamiesi labiau į save panaus gyvenimo.
