Pastaraisiais mėnesiais vis daugiau žmonių Lietuvoje savo akimis mato Šiaurės pašvaistę, anksčiau laikytą tik tolimų šiaurės kraštų reginiu.
Mokslininkai aiškina, kad tai nėra atsitiktinumas – dažnėjantys ryškūs dangaus švytėjimai susiję su kintančiu Saulės aktyvumu ir Žemės magnetiniu lauku.
Kas vyksta Saulėje
Saulės veikla kinta maždaug kas 11 metų, vadinamajame Saulės cikle.
Arti ciklo maksimumo jos paviršiuje dažniau atsiranda dėmių, žybsnių ir milžiniškų plazmos išmetimų į kosmosą.
Šie reiškiniai vadinami vainikinės masės išmetimais.
Tuomet į kosmosą išsviedžiami įelektrintų dalelių debesys, sklindantys kelių milijonų kilometrų per valandą greičiu.
Jei toks debesis pataiko į Žemę, mūsų planetą apgaubia stipri Saulės vėjo banga.
Kaip formuojasi Šiaurės pašvaistė
Žemę saugo magnetinis laukas, nukreipiantis didžiąją dalį Saulės vėjo dalelių.
Tačiau per stiprias Saulės audras dalelės prasiskverbia giliau ir keliauja magnetinio lauko linijomis link ašigalių.
Viršutiniuose atmosferos sluoksniuose šios dalelės susiduria su deguonies ir azoto atomais.
Susidūrimo metu atomai sužadinami, o vėliau atpalaiduodami energiją ją išspinduliuoja šviesos pavidalu.
Taip danguje atsiranda žali, raudoni ar violetiniai šydai ir juostos, kurias vadiname Šiaurės pašvaiste.
Kodėl ją matome Lietuvoje
Šiaurės pašvaistė dažniausiai matoma arti magnetinių ašigalių, pavyzdžiui, Norvegijoje ar Islandijoje.
Per įprastas geomagnetines sąlygas vadinamoji pašvaisčių juosta lieka gerokai šiauriau Lietuvos platumų.
Tačiau per itin stiprias geomagnetines audras ši juosta išsiplečia ir pasislenka link pusiaujo.
Tada švytėjimas gali tapti matomas ir vidutinėse platumose, įskaitant mūsų regioną.
Dėl intensyvėjančio Saulės ciklo pastaruoju metu tokių audrų daugėja, todėl Šiaurės pašvaistė Lietuvoje fiksuojama dažniau nei ankstesniais metais.
Pašvaistės ryškumas priklauso ir nuo to, kaip giliai į pietus nuslenka geomagnetinės audros zona, ir nuo vietinių sąlygų – debesuotumo bei šviesos taršos.
Kokį pavojų kelia Saulės audros
Nors Šiaurės pašvaistė atrodo ramus ir romantiškas reiškinys, už jo slypi galingi fizikos procesai.
Stiprios Saulės audros gali sutrikdyti palydovų darbą, aukštos įtampos elektros linijas ir navigacijos sistemas.
Intensyvi audra sukelia staigius Žemės magnetinio lauko pokyčius, kurie elektros tinkluose gali indukuoti papildomas sroves.
Šios srovės apkrauna įrangą ir kai kuriais atvejais gali lemti trikdžius ar net išjungimus.
Palydovai aukštuose orbitos sluoksniuose susiduria su tankesne atmosfera ir stipresniu dalelių srautu, todėl didėja jų komponentų nusidėvėjimas ir radiacijos poveikis.
O aviacijoje, ypač skrydžiuose virš poliarinių regionų, Saulės audros gali paveikti radijo ryšį ir navigaciją.
Kaip stebėti pašvaistę saugiai
Skirtingai nei stebint Saulės užtemimą, Šiaurės pašvaistę galima žiūrėti plika akimi be specialių filtrų.
Akys nėra veikiamos kenksmingos spinduliuotės, nes švytėjimas vyksta aukštai atmosferoje ir yra panašus į įprastą naktinę šviesą.
Geriausiai pašvaiste grožėtis kuo tamsesnėje vietoje, toliau nuo miesto žiburių.
Kuo mažiau šviesos taršos, tuo silpnesni atspalviai tampa matomi ir plika akimi, ir fotografijose.
Fotografuojant patariama naudoti trikojį, ilgesnį išlaikymą ir platesnio kampo objektyvą.
Fotoaparatai dažnai užfiksuoja daugiau spalvų ir detalių, nei mato žmogaus akis.
Ar pašvaisčių Lietuvoje daugės?
Artimiausiais metais Saulės ciklas turėtų pasiekti savo maksimumą, todėl intensyvių audrų tikimybė dar išliks padidėjusi.
Tai reiškia, kad retesniais atvejais Šiaurės pašvaistė gali ir toliau pasirodyti Lietuvos danguje.
Ilgalaikės prognozės lieka neapibrėžtos, nes Saulės aktyvumas yra sudėtinga ir iki galo dar neištirta sistema.
Tačiau kosminio oro stebėsenos sistemos nuolat tobulinamos, todėl apie stiprias audras astronomai ir inžinieriai sužino iš anksto.
Tokie įspėjimai leidžia pasiruošti technologijų apsaugai, o paprastiems stebėtojams – suspėti išvykti į tamsesnę vietą ir pamatyti retą reginį savo akimis.