Ką iš tikrųjų slepia miegojimas kosmose? Neįprasti faktai apie astronautų naktis orbitoje

Žvelgdami į žvaigždėtą dangų dažnas pagalvoja, kaip būtų atsigulti miegoti ten, kur nėra nei aukštyn, nei žemyn. Tačiau astronautų miegas kosmose yra toli gražu ne romantiška fantazija, o sudėtingai suplanuota ir moksliškai prižiūrima rutina.

Tarptautinėje kosminėje stotyje astronautai kasdien sprendžia klausimą, kaip pailsinti smegenis ir kūną aplinkoje, kurioje raumenys silpsta, o Žemės horizontas pro langą praskrenda kas pusantros valandos. Miegas čia tampa ne tik poilsiu, bet ir viena svarbiausių saugaus darbo sąlygų.

Kaip atrodo „miegamasis“ orbitoje

Tarptautinėje kosminėje stotyje nėra tradicinių lovų, čiužinių ar pagalvių, kurias įpratę matyti Žemėje. Kiekvienas astronautas turi nedidelę, telefono būdelę primenančią kabiną su miegmaišiu, pritvirtintu prie sienos.

Įlipęs į miegmaišį astronautas jį prisisega taip, kad naktį nenuslystų ir nepradėtų plūduriuoti po modulį. Kadangi gravitacijos praktiškai nėra, kūnas neatsigula, o tarsi „kabo“ ore, todėl nelieka įprasto spaudimo į nugarą ar šonus.

Kai nėra aukštyn ir žemyn

Be gravitacijos dingsta ir daugelis įprastų orientyrų, kurie Žemėje padeda kūnui suprasti, kad atėjo naktis ir metas ilsėtis. Kosmose nėra lovos krašto, ant kurio atsisėdi, nėra pagalvės, ant kurios pasuki galvą.

Dalis astronautų pasakoja, kad pirmosiomis dienomis stotyje atsibunda nežinodami, kur nukreipta jų galva ar kojos, nes visi paviršiai atrodo vienodai. Galima miegoti „aukštyn kojomis“, tačiau smegenys vis tiek bando priskirti kažkurią kryptį kaip viršų.

Diena, trunkanti 90 minučių

Tarptautinėje kosminėje stotyje saulė teka ir leidžiasi apie 16 kartų per parą, nes stotis apskrieja aplink Žemę maždaug kas 90 minučių. Jeigu astronautai sektų tikrąjį šviesos ir tamsos ritmą, jų vidinis laikrodis visiškai išsiderintų.

Todėl stotyje laikomasi Žemės laiko, dažniausiai naudojamas koordinuotasis pasaulinis laikas. Dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu, kad miego ir darbo valandos būtų stabilios, nepaisant nuolat kintančio vaizdo pro langą.

Šviesa, kurią reikia sukurti

Žemėje mūsų paros ritmą reguliuoja natūrali dienos ir nakties kaita, kurią smegenims perduoda tinklainėje esantys šviesai jautrūs receptoriai. Kosmose tokios kitos nėra, todėl miego kokybę tenka „programuoti“ dirbtine šviesa.

Stotyje įrengtos specialios lempos, kurių spalvos ir intensyvumas keičiasi pagal parą. Ryte dominuoja sodresnis mėlynas atspalvis, vakare šviesa tampa šiltesnė ir pritemdyta, kad smegenys pradėtų gaminti miegą skatinančią melatoniną.

Ką mikrogravitacija daro smegenims

Mikrogravitacija veikia ne tik raumenis ir kaulus, bet ir smegenų kraujotaką. Be nuolatinės traukos dalis skysčių pasislenka į viršutinę kūno dalį, todėl astronautai patiria lengvą veido pabrinkimą, gali keistis slėgis galvoje.

Miegant tai reiškia, kad smegenys gauna kitokius pojūčius nei Žemėje, o tai gali daryti įtaką miego fazėms ir sapnų struktūrai. Dėl to kosminių misijų metu nuolat stebimi astronautų miego duomenys ir savijauta.

Kai sapnuoji skriedamas

Astronautai dažnai pasakoja apie sapnus, kuriuose persipina Žemės ir stoties vaizdai: kartais jie sapnuoja, kad skraido virš miesto, o staiga vėl grįžta į modulį. Sapnuose kūnas dažnai išlaiko mikrogravitacijos pojūtį, net jei aplinka atrodo žemiška.

Dalis jų pripažįsta, kad pirmosiomis naktimis kosmose sapnai būna ryškesni ir keistesni. Prie naujos aplinkos smegenys prisitaiko per kelias dienas ar savaites, tuomet sapnai tampa ramesni ir labiau primena įprastus.

Triukšminga „tyla“ stotyje

Iš tolo atrodytų, kad kosmose turėtų būti absoliuti tyla, tačiau stoties viduje nuolat ūžia ventiliatoriai, siurbliai ir kitų sistemų įranga. Šis foninis triukšmas reikalingas gyvybės palaikymui, bet miegui jis nėra idealus.

Kad būtų lengviau užmigti, astronautai dažnai naudoja ausų kamštukus. Triukšmo lygis miegamosiose patalpose yra griežtai matuojamas, nes per garsus fonas laikui bėgant didina nuovargį ir stresą.

Jei naktį prireikia tualeto

Neįprasta ne tik tai, kaip astronautai užmiega, bet ir tai, kaip jie tvarko kasdienes nakties smulkmenas. Norint nueiti į tualetą reikia atsisegti nuo miegmaišio, neatsimušti į kolegų kabinas ir nepamesti smulkių daiktų, kurie iškart pradėtų plūduriuoti.

Dėl šių priežasčių rutinos planuojamos iš anksto, kad naktiniai pabudimai būtų kuo retesni. Kūno skysčių cirkuliaciją kosmose taip pat veikia mikrogravitacija, todėl pirmosiomis dienomis gali kisti ir įprastas nakties ritmas.

Kodėl miegas kosmose rūpi mums visiems

Atrodytų, kad šios detalės aktualios tik saujelei žmonių, kurie kada nors išskrenda už atmosferos ribų. Tačiau tyrimai, susiję su miegu kosmose, padeda geriau suprasti ir miego sutrikimus Žemėje, ypač dirbantiems pamaininį darbą ar dažnai keliantiems laikrodžius.

Šviesos valdymas, individualiai pritaikyti miego grafikai ir nuotolinis savijautos stebėjimas jau persikelia į ligonines ir biurus. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip klausimas, „kaip išsimiegoti be gravitacijos“, netikėtai praverčia tiems, kurie kasryt paprasčiausiai skambina žadintuvui telefone.