Nuotraukos su plačiomis šypsenomis, motyvaciniai šūkiai ir pažadai „mąstyk pozityviai – ir viskas pavyks“ šiandien lydi daugumą socialinių tinklų vartotojų.
Tačiau vis dažniau kalbama, kad toks nuolatinis džiaugsmo reikalavimas gali virsti žalingu reiškiniu – toksiniu pozityvumu.
Kas yra toksinis pozityvumas?
Toksiniu pozityvumu vadinama situacija, kai žmogus jaučia pareigą visada atrodyti laimingas, ramus ir sėkmingas, net tada, kai iš tiesų jam sunku.
Neigiamos emocijos tarsi uždraudžiamos, o problemos – nuvertinamos ar uždengiamos „geros nuotaikos“ kauke.
Šis reiškinys dažnai palaikomas trumpomis frazėmis: „nepergyvenk“, „tiesiog mąstyk pozityviai“, „kitiems dar blogiau“.
Iš pirmo žvilgsnio jos skamba padrąsinančiai, tačiau ilgainiui gali sumenkinti žmogaus išgyvenimus.
Psichikos sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad priimti savo liūdesį, pyktį ar nusivylimą yra tiek pat svarbu, kiek ir džiaugsmą.
Emocijų slopinimas daro priešingą efektą – jos sustiprėja ir ima reikštis netikėtais būdais.
Socialinių tinklų spaudimas „būti geriausiu savimi“
Socialiniuose tinkluose didžioji dalis turinio – atrinktos akimirkos: atostogos, pasiekimai, sutvarkyti kambariai, tobula kava ryte.
Retai kas rodo nuovargį, prastą dieną ar nesėkmes darbe.
Nuolat matant tik gražiąją kitų gyvenimo pusę, kyla įspūdis, kad visi aplink gyvena lengviau ir sėkmingiau.
Tai sukuria spaudimą prisitaikyti ir savo kasdienybę pateikti taip pat be priekaištų.
Kai slogi nuotaika ar stresas nesutampa su tuo, ką matome ekrane, žmonės gali pradėti kaltinti patys save.
Atsiranda mintis, kad „esu nepakankamai pozityvus“, „nemoku gyventi teisingai“, „per daug skundžiuosi“.
Tokioje aplinkoje natūralus liūdesys tampa tarsi asmenine nesėkme, o ne žmogiška būsena.
Ilgainiui tai gali didinti nerimą, vienišumo jausmą ir atitolinti nuo pagalbos paieškos.
Kuo skiriasi sveikas ir žalingas pozityvumas?
Sveikas pozityvumas padeda pastebėti, kas sekasi, ir suteikia vilties net sunkiomis aplinkybėmis.
Tačiau jis neprieštarauja tam, kad šalia gali egzistuoti ir skausmas, ir netektis.
Žalingas, arba toksinis, pozityvumas atsiranda tada, kai neigiamoms emocijoms vietos nebelieka visai.
Vietoj supratimo ir palaikymo žmogus sulaukia tik raginimo „negalvoti apie blogus dalykus“.
Toks požiūris trukdo atvirai kalbėti apie sunkumus, o santykiai tampa paviršutiniški.
Žmogus ima slėpti savo tikrąją savijautą net nuo artimųjų, vengia dalintis, kai jaučiasi prastai.
Ilgainiui vidinis atotrūkis tarp to, ką rodome kitiems, ir to, ką iš tiesų jaučiame, didėja.
Dėl to kyla įtampa, kuri neretai pasireiškia fiziniais simptomais – nuovargiu, miego ar dėmesio sunkumais.
Kaip atpažinti spaudimą „būti laimingam“?
Pirmas signalas – kaltė dėl savo emocijų.
Jei susierzinus ar nuliūdus pirmoji mintis yra „taip neturėčiau jaustis“, verta sustoti ir įsiklausyti.
Kitas ženklas – įprotis automatiškai atsakyti „viskas gerai“, nors viduje jaučiamas chaosas.
Jei tai kartojasi nuolat, tikėtina, kad emocijos slopinamos, o ne įvardijamos.
Dar viena užuomina – kai socialiniuose tinkluose kyla noras skelbti tik „idealias“ akimirkas ir kruopščiai slėpti bet kokius sunkumus.
Tai gali reikšti, kad svarbiau atrodyti laimingam nei iš tiesų pasirūpinti savijauta.
Kaip sveikiau elgtis su emocijomis?
Specialistai ragina pirmiausia pripažinti, kad visos emocijos yra leistinos.
Liūdėti, nusivilti ar pykti nereiškia būti silpnam ar „negatyviam“ – tai dalis normalaus gyvenimo.
Verta pasitelkti paprastą įprotį: kelias dienas sąmoningai stebėti savo reakcijas.
Pastebėti, kada sakome sau „nereikėtų taip jaustis“ ir vietoj to pamėginti klausti „kodėl dabar taip jaučiuosi?“.
Tai padeda išmokti emocijas ne neigti, o suprasti.
Kai jausmai įvardijami, su jais lengviau tvarkytis, prireikus ieškoti pagalbos ar paramos.
Svarbu ir atsirinkti, ką sekame socialiniuose tinkluose.
Paskyros, kurios nuolat kuria „tobulo gyvenimo“ įspūdį, gali stiprinti nepilnavertiškumą, todėl dalį jų verta drąsiai atsisijoti.
Daugiau erdvės reikėtų skirti tiems žmonėms ir turiniui, kurie atvirai kalba tiek apie džiaugsmus, tiek apie sunkesnes patirtis.
Toks balansas primena, kad gyvenimas nėra vien gražios nuotraukos ir trumpi motyvaciniai užrašai.
Kada praverčia profesionali pagalba?
Jei nuotaika prislėgta didžiąją laiko dalį, sunku susikaupti, o mėgstamos veiklos nebedžiugina, verta ieškoti psichologinės pagalbos.
Ypač tuomet, kai ilgą laiką bandyta „įsikalbėti“ sau gerą nuotaiką, bet tai neveikia.
Svarbu nepamiršti, kad pagalbos paieška nėra „negatyvus mąstymas“ ar silpnumo ženklas.
Priešingai – tai atsakingas rūpinimasis savimi ir būdas išvengti ilgesnio emocinio išsekimo.
Kasdienybėje vis daugiau kalbama apie psichologinę sveikatą, tačiau kartu išlieka ir tylus reikalavimas nuolat šypsotis.
Šis spaudimas mažėja tada, kai patys sau ir kitiems leidžiame būti tikri – su visais jausmais, o ne tik su tais, kurie gražiai atrodo nuotraukose.
