Vis dažniau kalbama apie tai, kad žmonės karjerą keičia ne tik būdami jauni, bet ir sulaukę vidutinio amžiaus.
Vienas tokių pavyzdžių – 45-erių Tomas, palikęs gerai apmokamą programuotojo darbą ir pasirinkęs slaugytojo kelią ligoninėje.
Sprendimas keisti karjerą vidury gyvenimo
Tomas daugiau nei 20 metų dirbo informacinių technologijų srityje.
Jis kūrė sistemas, darė karjerą, bet galiausiai suprato, kad ieško prasmingesnio ryšio su žmonėmis ir savo darbo rezultatais.
Tokie sprendimai vis dar laikomi neįprastais, ypač Lietuvoje, kur vyresni darbuotojai dažnai jaučiasi pririšti prie vienos profesijos visam gyvenimui.
Vis dėlto ekspertai pastebi, kad profesinis kelias ilgėja, o dirbti tenka 40–45 metus, todėl viena ar net kelios krypties korekcijos tampa vis labiau tikėtinos.
Kodėl IT specialistas pasirinko slaugą
Slaugytojo profesija Tomui anksčiau atrodė tolima – jis niekada nedirbo su medicina ar pacientais.
Tačiau pandemijos metai ir artimųjų ligos patirtis jį paskatino iš arčiau pamatyti sveikatos priežiūros sistemą ir kasdienį slaugytojų darbą.
Tokiose situacijose dažnas žmogus pirmą kartą pamato, kokį krūvį tenka atlaikyti slaugos personalui.
Dažniausiai tai yra ilgos pamainos, fizinis ir emocinis nuovargis, nuolatinis bendravimas su sergančiais ir jų artimaisiais.
Tomas nusprendė, kad nori būti toje pusėje, kuri padeda, o ne tik stebi iš šalies.
Jam buvo svarbu jausti, jog jo darbas turi tiesioginį poveikį kitų žmonių savijautai ir orumui, ypač sudėtingomis gyvenimo akimirkomis.
Persikvalifikavimas: nuo auditorijos iki ligoninės
Norint dirbti slaugytoju, neužtenka noro – reikia specialaus išsilavinimo.
Todėl Tomas įstojo į kolegiją ir pasirinko slaugos studijas, kurias derino su likusiais IT projektais ir šeimos įsipareigojimais.
Persikvalifikavimas vidury gyvenimo dažnai reiškia ne tik naujas žinias, bet ir grįžimą į suolą kartu su gerokai jaunesniais studentais.
Psichologiškai tai nemažas iššūkis: tenka peržengti savo ego, prisipažinti, kad vėl esi pradedantysis ir nežinai daug dalykų, kuriuos kiti jau įvaldę.
Be to, slaugos studijos reikalauja praktikos ligoninėse, slaugos įstaigose, poliklinikose.
Tomas iš komfortiško biuro pasaulio atsidūrė palatose, procedūriniuose kabinetuose ir intensyvios terapijos skyriuose, kur sprendimai daromi greitai, o klaidų kaina didelė.
Ši patirtis padėjo jam suprasti, kad techninės kompetencijos ir logika praverčia ir slaugoje, tačiau čia lygiai taip pat svarbi empatija, kantrybė ir gebėjimas išklausyti.
Slaugytojo darbe ypač reikalingas komandinio darbo jausmas, nes nuo kolegų pasitikėjimo priklauso ir pacientų saugumas.
Darbo rinkos ir visuomenės požiūris
Slaugos specialistų trūkumas Lietuvoje jaučiamas ne pirmus metus.
Vystantis medicinos technologijoms ir visuomenei senstant, šios profesijos poreikis tik didėja, o naujų žmonių ateina per mažai.
Todėl brandesnio amžiaus persikvalifikuojantys žmonės tampa reikšminga atsvara.
Darbo rinkai jie atneša ne tik naują profesiją, bet ir gyvenimišką patirtį, atsakomybę, socialinius įgūdžius, kurių dažnai dar neturi visai jauni darbuotojai.
Vis dėlto tokia karjeros transformacija reikalauja ir finansinių, ir emocinių rezervų.
Kol vyksta studijos, gali mažėti pajamos, tenka perskirstyti šeimos biudžetą ir laiką, o artimųjų palaikymas tampa itin svarbus.
Darbdaviams taip pat tenka prisitaikyti.
Slaugos įstaigos, priimančios vyresnius naujokus, turi suteikti jiems mokymų, mentorystės galimybes ir aiškiai parodyti, kad jie nėra laikomi laikinais sprendimais.
Ką ši istorija sako kitiems
Tomo pasirinkimas – tik vienas pavyzdys, tačiau jis atspindi platesnę tendenciją: daugelis žmonių nebenori viso gyvenimo praleisti vienoje profesijoje, jei ji nebeteikia prasmės.
Ypač po pandemijos laikotarpio daugiau dėmesio skiriama psichologinei savijautai, prasmingam darbui ir galimybei realiai padėti kitiems.
Tokios istorijos padeda keisti ir visuomenės požiūrį į slaugą.
Ši profesija vis dar dažnai laikoma pagalbine, nors realybėje be slaugytojų nefunkcionuotų nė viena ligoninė ar klinika.
Vidutinio amžiaus žmonės, svarstantys apie karjeros pokyčius, neretai bijo, kad bus per seni mokytis ar nepageidaujami naujoje srityje.
Tomo patirtis rodo, jog kryptingai planuojant, ieškant informacijos ir palaikymo, tokie pokyčiai įmanomi ir gali atnešti daugiau pasitenkinimo nei ilgametis darbas įprastoje srityje.
Tiems, kurie svarsto panašų žingsnį, specialistai rekomenduoja iš anksto įsivertinti finansines galimybes, pasikalbėti su jau dirbančiais pasirinktoje srityje ir pasiruošti, kad tai bus maratonas, o ne trumpas projektas.
Tačiau tiems, kurie ieško ne tik atlyginimo, bet ir prasmės, ši kelionė gali tapti viena svarbiausių jų gyvenime.
