Kaip gimsta šiuolaikinės legendos internete? Nuo memų iki naujų pasakų vaikams

Per pastaruosius du dešimtmečius internetas tapo vieta, kurioje gimsta ir plinta naujos istorijos: memai, trumpi vaizdo įrašai, išgalvotos legendos ir pasakos, kurias vaikai persako vieni kitiems mokykloje.

Dalis jų atrodo lengvabūdiškos, tačiau iš tiesų tęsia seną pasakojimo tradiciją, tik naujomis formomis ir naujais kanalais.

Memai kaip trumpiausios pasakos

Memas dažnai trunka kelias sekundes, bet jame telpa veikėjas, situacija ir net moralas, kaip ir klasikinėse pasakose ar anekdotuose.

Juose naudojami atpažįstami veikėjai, kartojamos frazės ir scenarijai, todėl memai tampa savotiškomis mini legendomis, kurias lengva atkartoti ir perkurti.

Šiuolaikiniai memų herojai neretai turi savo „biografijas“, savybes ir tipinius siužetus.

Paaugliai ir jauni suaugusieji memus naudoja tam, kad paaiškintų sudėtingas temas paprasta forma: nuo mokyklos ir darbo iki politikos ar tarpusavio santykių.

Nuo miestų legendų iki creepypasta

Prieš internetą gąsdinančios istorijos sklisdavo iš lūpų į lūpas: apie nepaaiškinamus įvykius, keistus pastatus, naktinius garsus kieme.

Šiandien jų vietą dalinasi su vadinamomis creepypasta istorijomis, kurios gimsta forumuose ir socialiniuose tinkluose.

Creepypasta neretai atrodo kaip asmeniški pasakojimai: neva draugas ar šeimos narys patyrė kažką, kas nutiko „čia pat“ ir visai neseniai.

Taip sukuriamas artumo ir tikrumo įspūdis, dėl kurio istorija lengvai persikelia į vaikų ir paauglių pasakojimus mokykloje, stovyklose ar žaidimų aikštelėse.

Vaikai ir naujos skaitmeninės pasakos

Mažesni vaikai vis dar auga su klasikinėmis pasakomis, bet kartu girdi istorijas iš „Youtube“ kanalų, animuotų serialų ir kompiuterinių žaidimų.

Jų žodyne atsiranda žaidimų veikėjai, internetinių komiksų personažai, trumpų filmukų herojai, kurie per kelias savaites gali tapti svarbesni nei dešimtmečius žinomi pasakų veikėjai.

Tėvai dažnai pastebi, kad vaikai pasakoja istorijas, kurios neturi vieno autoriaus: tai fragmentų mišinys iš skirtingų vaizdo įrašų, žaidimų ir draugų pasakojimų.

Tokios istorijos yra gyvos ir nuolat besikeičiančios, todėl vaikams lengva prisidėti savo detalėmis ir patiems tapti kūrėjais, o ne tik klausytojais.

Kas keičiasi, o kas išlieka?

Nors formos ir kanalai keičiasi, daugelis šiuolaikinių interneto legendų kartoja senus pasakojimo modelius.

Istorijose vis dar atsiranda pavojinga, nepažinta vieta, išbandymą patiriantis herojus ir aiški baigtis, kuri patvirtina arba paneigia bendras taisykles: nereikia eiti vienam, nereikia pasitikėti nepažįstamaisiais, verta būti sąžiningam.

Kita vertus, internetinės legendos gimsta ir nyksta daug greičiau nei tradicinės pasakos.

Viena istorija gali tapti populiari per kelias dienas, o po mėnesio ją prisimins tik nedidelė bendruomenė, kuri spėjo ją paversti vidiniu juokeliu.

Ar internetas silpnina pasakojimo tradiciją?

Kai kuriems atrodo, kad greiti, trumpi ir neretai paviršutiniški interneto pasakojimai išstumia rimtesnę literatūrą ar gilesnį susitelkimą.

Vis dėlto tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad pati pasakojimo praktika neišnyksta, ji tik prisitaiko prie naujų technologijų, ekranų ir skaitymo įpročių.

Vaikai ir paaugliai, kurie kuria memus ar trumpus vaizdo siužetus, mokosi kurti personažus, ritmuoti tekstą, suprasti žiūrovo reakciją.

Tai artima tam, ką anksčiau darydavo pasakotojai prie laužo ar senelių sekamos istorijos vakare, tik šiandien auditorija yra platesnė ir labiau išsibarsčiusi.

Kaip tėvams ir mokytojams su tuo gyventi?

Suaugusiesiems dažnai sunku suspėti paskui naujas interneto madas, bet nereikia stengtis žinoti kiekvieno naujo memo siužeto.

Daug naudingiau klausti vaikų, ką jiems reiškia viena ar kita istorija, kas juokina, kas baugina ir kodėl tai norisi dalintis su draugais.

Mokykloje internetines legendas galima panaudoti kaip priemonę kalbėti apie kritinį mąstymą: kas yra išgalvota, kas paremta faktais, kokie pavojai slypi dalinantis klaidinančia ar gąsdinančia informacija.

Taip pat tai proga aptarti, kaip elgtis, jei vaizdo įrašas ar istorija skaudina kitą žmogų, pažeidžia ribas arba skatina patyčias.

Nauji autoriai ir senos bibliotekos

Dalis internetinių legendų ilgainiui persikelia į knygas, komiksus ar filmus ir įsitvirtina tradicinėje kultūroje.

Jauni kūrėjai, kurie pradėjo nuo anonimiškų istorijų internete, vėliau išleidžia novelių rinkinius ar parašo scenarijus serialams, o jų veikėjai tampa atpažįstami ir tiems, kurie neseka naujausių memų.

Tuo pat metu bibliotekos ir muziejai vis dažniau rengia edukacines programas apie skaitmeninį pasakojimą.

Jose kalbama ne tik apie klasikinę literatūrą, bet ir apie tai, kaip saugiai ir kūrybiškai naudoti internetą, kad jis taptų erdve ne vien greitam turinio vartojimui, bet ir savarankiškam kūriniui.