Keista žemės įduba, kuri prarijo aštuntadalį šalies: kas iš tikro yra Mirusiosios jūros įgriuvos?

Per kelis dešimtmečius viename artimiausiai Lietuvos nepažintų regionų įvyko tylus virsmas: Mirusiosios jūros pakrantėje atsivėrė tūkstančiai įgriuvų, kurios jau sunaikino dalį kelių, kempingų ir net palmynų.

Mokslininkai įspėja, kad ši keista žemės „liga“ nėra vien vietinis reiškinys, nes panašūs procesai gali vykti ir kitose pasaulio vietose, kur žmogus stipriai keičia vandens pusiausvyrą.

Neįprastas kraterių laukas prie kurortų

Jordano slėnyje esanti Mirusioji jūra garsėja kaip viena druskingiausių vietų Žemėje, kur net nemokantis plaukti žmogus gali lengvai išsilaikyti paviršiuje.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šis unikalus ežeras traukiasi, o jo pakrantė virsta pavojingu kraterių lauku, kuriame žemė gali sugriūti be jokio įspėjimo.

Įgriuvos čia atrodo tarsi miniatiūriniai meteoritų krateriai: nuo kelių metrų iki namo dydžio, kartais net gilesni nei dviejų aukštų pastatas.

Jos atsiveria tose vietose, kur visai neseniai buvo stovėjimo aikštelės, keliai ar net populiarūs viešbučių paplūdimiai, todėl dalis zonų dabar yra griežtai aptvertos.

Kaip gimsta tokia įduba?

Mirusiosios jūros lygis pastaraisiais dešimtmečiais krenta maždaug po metrą kasmet, nes į ją sutekančios upės yra intensyviai naudojamos drėkinimui ir kitiems poreikiams.

Kai vandens paviršius nusileidžia, anksčiau po juo buvę druskos sluoksniai atsiduria sausumoje, kur pradeda veikti kitas, nematomas mechanizmas.

Iš kalnų ir slėnių į pakrantę atitekantis gėlas požeminis vanduo ima tirpinti šiuos storus druskos klodus giliai po paviršiumi.

Susidaro požeminės ertmės, kurios ilgą laiką gali būti visai nepastebimos, kol virš jų esanti žemė nebeišlaiko svorio ir staiga subliūkšta.

Taip gimsta įgriuva: viršutinis grunto sluoksnis nugarmėja žemyn, neretai su visu asfaltu, medžiais ir tuo metu ant kelių važiuojančiomis transporto priemonėmis.

Vietos valdžia dėl šios grėsmės jau buvo priversta uždaryti dalį kelių ir poilsio zonų, o kai kurios pakrantės atkarpos tapo tarsi natūraliu eksperimentiniu poligonu geologams.

Kodėl tai rūpi ir kitoms šalims?

Įgriuvos Mirusiosios jūros pakrantėje ypač pavojingos todėl, kad jos atsiranda staiga, be išankstinių paviršinių įspėjamųjų ženklų.

Krintantys paviršiai gali suformuoti kelių dešimčių metrų pločio duobes, todėl žmonės ir pastatai, atsidūrę tokioje zonoje, turi mažai šansų sureaguoti.

Nors šis reiškinys dažniausiai siejamas su Artimųjų Rytų kraštovaizdžiu, panašūs procesai stebimi ir kituose regionuose, kur po paviršiumi slypi tirpstančios uolienos.

Jeigu intensyviai išgaunamas požeminis vanduo ar keičiama natūrali upių tėkmė, panašaus tipo ertmės gali pradėti formuotis ir kitur.

Skirtumas tas, kad Mirusiosios jūros regione procesas vyksta itin greitai, nes čia susikerta trys veiksniai: stipriai krentantis vandens lygis, storas druskos sluoksnis ir stiprus gėlo vandens srautas iš kalnų.

Dėl šios kombinacijos įgriuvos tampa viena ryškiausių pasaulyje iliustracijų, kaip gamtinė sistema reaguoja į žmogaus veiklą.

Mokslininkų „laboratorija po atviru dangumi“

Geologams Mirusiosios jūros pakrantė tapo unikalia vieta tyrimams, nes čia galima stebėti procesą, kuris kitur truktų šimtmečius, sutelktą vos kelių dešimtmečių laikotarpyje.

Įgriuvos fiksuojamos palydovais, dronais ir specialiais žemės paviršiaus deformacijos matavimo tinklais, kad būtų galima prognozuoti rizikingiausias vietas.

Kita vertus, net ir modernios technologijos negali užtikrinti visiško saugumo, todėl dalis anksčiau populiarių viešbučių ir kempingų turi taikytis prie nuolat kintančio kranto.

Tai veikia ir vietos ekonomiką, nes traukiasi paplūdimiai, kuriuose anksčiau rinkdavosi lankytojai iš viso regiono.

Mirusiosios jūros įgriuvos yra ir savotiška lauko mokykla, kurią stebėdamos kitos šalys gali pergalvoti, kaip tvarkosi su savo vandens ištekliais.

Jeigu pavyksta laiku pastebėti ženklus, kad požeminiai sluoksniai ima keistis, galima išvengti pavojingiausių scenarijų, kai žemės paviršius ima trūkinėti gyvenvietėse.

Ar įmanoma sustabdyti šį procesą?

Teoriškai žemės įgriuvų grėsmę Mirusiosios jūros pakrantėje galima sumažinti tik stabilizavus vandens lygį, kad druskos sluoksniai nebebūtų taip intensyviai atidengiami ir tirpinami.

Buvo svarstomos įvairios idėjos, pavyzdžiui, dalį vandens atvesti iš kitų jūrų ar upių, bet tokie projektai reikalautų milžiniškų investicijų, skaičiuojamų šimtais milijonų eurų.

Be to, kiekvienas didelis vandens nukreipimo projektas turėtų savo pasekmių ekologijai ir kaimyninėms valstybėms, todėl sprendžiant vieną problemą lengva sukurti kitų.

Dėl to regionas priverstas ieškoti tarpinio varianto: kiek įmanoma saugoti pavojingiausias zonas, gerinti stebėseną ir kartu riboti veiklas ypač jautriose pakrantės vietose.

Mirusiosios jūros įgriuvos yra įspėjimas, kaip greitai gali keistis kraštovaizdis, jei pakanka kelių esminių sąlygų pokyčių, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pakito tik vandens lygis.

Stebint šį reiškinį tampa aiškiau, kad kartais viena ežero pakrantė gali papasakoti daugiau apie mūsų santykį su gamta nei ištisos ataskaitos ar konferencijos.