Kaip atsiranda akmenys, kurie „auga“ iš žemės? Geologų paaiškinimas neįprastam reginiui

Keliose pasaulio vietose keliautojai pastebi keistą vaizdą: lyg ir paprasti rieduliai atrodo tarsi išlindę iš žemės, o po kelerių metų toje pačioje vietoje atrodo akivaizdžiai didesni. Apie tokius „auginius akmenis“ pasakojama legendose, tačiau geologai pateikia visai kitokį paaiškinimą.

Tai nėra stebuklas ar gyva uola. Daugeliu atvejų „augantys“ akmenys tėra iliuzija, kurią sukuria dirvožemio judėjimas, šalčio ir atšilimo ciklai, erozija ir žmogaus akiai sunkiai pastebimi pokyčiai.

Kur galima pamatyti „augančius“ akmenis?

Panašų reiškinį galima išvysti ten, kur vyrauja šaltos žiemos ir nestabilus dirvožemis. Tokiose vietose dideli akmenys atrodo lyg juos kažkas palengva stumtų į paviršių, nors aplinka iš pirmo žvilgsnio beveik nesikeičia.

Lietuvoje šį vaizdą dažnai galima pamatyti arimuose ar laukų pakraščiuose, ypač ten, kur žemę kasmet judina žemės ūkio technika. Iš arti apžiūrėjus lauko riedulius, susidaro įspūdis, kad jie „išplaukia“ į viršų, bet po kojomis dirvožemis beveik nepastebimai slenka žemyn.

Šalčio stūmimo mechanizmas

Vienas svarbiausių reiškinio variklių yra šalčio stūmimo efektas. Kai žemė įšąla, joje esantis vanduo plečiasi ir virsta ledu, kuris gali kilstelėti dirvožemio sluoksnius ir kartu stumtelėti juose esančius akmenis.

Pavasarį, kai ledas tirpsta, smulkesnės dalelės, pavyzdžiui, smėlis ir dumblas, lengviau nusėda žemyn, o dideli akmenys lieka arčiau paviršiaus. Kartojantis šiam ciklui metų metus, akmuo lyg ir „kyla“, nors iš tikrųjų žemė po juo leidžiasi.

Kodėl atrodo, kad akmuo didėja?

Dažnai žmones nustebina ne tik tai, kad akmuo atsirado paviršiuje, bet ir įspūdis, jog jis tapo gerokai didesnis. Pirmą kartą matydami kyšančią viršūnę, įsimename tik nedidelę jo dalį, o po dešimtmečio matome jau daugiau kaip pusę viso riedulio.

Dar vienas svarbus veiksnys yra aplinkos pokytis: dalį žemės gali išplauti lietus, nuvažiuoti traktoriai ar suslėgti žmonių ir gyvūnų pėdos. Taip akmuo palaipsniui atsiveria vis labiau, nors jo tūris nekinta.

Kaip prie „augimo“ prisideda erozija?

Vėjas, vanduo ir gravitacija nuolat ardo paviršinius žemės sluoksnius. Upelių šlaituose ar jūros pakrantėse minkštas gruntas tirpsta ir byra greičiau negu kietas riedulys, todėl akmuo ima ryškėti, lyg kas jį ištrauktų iš aplinkinio sluoksnio.

Ilgainiui aplink akmenį išplaunamas dirvožemis, susiformuoja mažytė terasa ar duobutė, o pats riedulys lieka tarsi pakibęs aukščiau. Žiūrint iš šono, atrodo, kad tai aktyviai besikeičiantis objektas, nors tikroji dinamika vyksta dirvožemyje.

Ką su tuo bendro turi ledynai?

Daugelis didelių riedulių vidutinėse platumose atkeliavo kartu su senoviniais ledynais. Kai ledas tirpo, jis paliko įvairaus dydžio akmenis, įstrigusius skirtingame gylyje, todėl dalis jų nuo pat pradžių buvo tik iš dalies įsmukę į dirvą.

Per tūkstančius metų dirvožemis virš jų galėjo kauptis arba priešingai, būti nuplautas. Tai reiškia, kad kartais mes matome ne „iškilusį“ akmenį, o ilgą laiką palaipsniui atidengtą ledyno palikimą.

Ar akmenys gali iš tikrųjų augti?

Geologine prasme įprasti rieduliai neauga, nes tai jau susiformavusi uolienos masė. Vis dėlto kai kuriuose regionuose aptinkami vadinamieji konkreciniai darinių tipai, kai mineralai pamažu kaupiasi aplink branduolį ir sudaro vis didesnį gniužulą.

Toks sluoksnis po sluoksnio augimas vyksta labai lėtai, per tūkstančius ar net milijonus metų, ir yra labiau chemijos bei mineralogijos, o ne gyvybinio proceso pasekmė. Kasdienybėje sutinkami „augantys“ lauko rieduliai paprastai priklauso ne šiai grupei, o šalčio ir erozijos suformuotai iliuzijai.

Kodėl šis reiškinys mums toks įdomus?

Žmogaus smegenys itin jautrios viskam, kas primena gyvybę: augimą, judėjimą, virsmą. Todėl akmuo, kuris po kelerių metų atrodo kitoje padėtyje ar dydžio, natūraliai sužadina klausimą, kas jį „judina“.

Supratimas, kad už šio reginio slypi fizika, o ne magija, padeda kitaip pažvelgti ir į kasdienį kraštovaizdį. Net paprastas riedulys lauke tampa žyma, liudijančia apie žiemos šalčius, ledynų istoriją, vandens judėjimą ir nuolatinį žemės paviršiaus kitimą.