Mokslininkai vis dažniau pastebi, kad plastikas nebesikoncentruoja vien jūrose ar sąvartynuose – jis ima kristi iš dangaus kartu su lietumi.
Pastaraisiais metais atlikti tyrimai skirtinguose žemynuose rodo, kad mikroplastiko dalelės aptinkamos lietaus vandenyje net atokiose vietovėse, tūkstančius kilometrų nutolusiose nuo didmiesčių ir pramonės centrų.
Kas yra mikroplastikas lietuje?
Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei penkių milimetrų plastiko dalelės, kurios atsiranda skylant didesniems gaminiams arba sąmoningai gaminamos kaip granulės ir mikrodalelės.
Lietuje aptinkamas mikroplastikas paprastai būna dar smulkesnis – nuo kelių mikrometrų iki kelių šimtų mikrometrų dydžio, todėl plika akimi jo pamatyti neįmanoma.
Dalis šių dalelių patenka į orą trinantis padangoms, dėvintis sintetinėms tekstilėms ar skaidantis plastikiniams maišeliams ir pakuotėms.
Vėliau jos pakeliamos vėjo, keliauja atmosferoje ir tampa aerozolio dalimi, kuri su lietaus lašais išplaunama atgal į žemę.
Kaip mikroplastikas patenka į atmosferą?
Atmosferoje plastiko dalelės elgiasi panašiai kaip dulkės, suodžiai ar žiedadulkės.
Jas nuo žemės paviršiaus pakelia vėjas, transporto judėjimas, žemės ūkio technika ar net paprastas vaikščiojimas dulkėtomis sintetinėmis dangomis.
Tyrimuose nustatyta, kad mikroplastiko randama tiek miesto, tiek kaimo ore, o dalelės gali perskristi didelius atstumus.
Atmosferos srautai jas perkelia iš sausumos virš vandenynų ir atvirkščiai, todėl net saugomos gamtos teritorijos nėra visiškai apsaugotos.
Lietaus formavimosi metu šios dalelės veikia kaip vadinamosios kondensacijos branduoliai.
Vandens garai aplink jas kondensuojasi, formuodami lašelius, kurie galiausiai iškrenta kritulių pavidalu, kartu atnešdami mikroplastiką ant dirvožemio, augalų ir į vandens telkinius.
Kokį poveikį tai gali turėti sveikatai?
Mokslininkai dar tik aiškinasi, kokį konkretų poveikį žmogaus sveikatai gali turėti nuolatinis mikroplastiko poveikis.
Laboratoriniai tyrimai rodo, kad labai smulkios dalelės gali patekti į kvėpavimo takus, o dalis jų – į kraujotaką ir organus.
Diskutuojama ne tik apie pačių plastiko dalelių mechaninį poveikį ląstelėms, bet ir apie jų paviršiuje prisitvirtinančias chemines medžiagas ar mikroorganizmus.
Plastiko paviršius gali kaupti aplinkos teršalus, pavyzdžiui, sunkuosius metalus ar organinius junginius, kurie kartu su dalelėmis pernešami į naujas vietas.
Kol kas nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima tiksliai įvertinti ilgalaikes pasekmes, tačiau epidemiologai pabrėžia, kad svarbu mažinti bendrą taršą dar prieš atsirandant akivaizdžiai žalai.
Taip buvo ir su kitais oro teršalais, pavyzdžiui, smulkiomis kietosiomis dalelėmis, kurių žalingas poveikis tapo akivaizdus tik sukaupus dešimtmečių duomenis.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Lietuva nėra išimtis mikroplastiko sklaidos žemėlapyje, nors nacionalinių tyrimų kol kas dar nedaug.
Mūsų šalyje vyrauja vėjai, atnešantys oro mases tiek iš Vakarų Europos pramoninių regionų, tiek iš šiauresnių, rečiau apgyvendintų teritorijų, todėl potencialių šaltinių spektras platus.
Tankus kelių tinklas, didelis automobilių skaičius ir augačios sintetinės tekstilės bei pakuočių naudojimo apimtys leidžia manyti, kad vietinė mikroplastiko emisija taip pat reikšminga.
Mikroplastiko kritimas su lietumi gali prisidėti prie vandens telkinių, įskaitant upes ir Kuršių marias, bei dirvožemio plastiko apkrovos.
Žemės ūkyje tai gali reikšti lėtesnį dirvožemio struktūros pokytį, nes smulkios plastiko dalelės ilgai nesuyra ir gali kauptis ariamajame sluoksnyje.
Tai gali paveikti dirvožemio drėgmės balansą, mikroorganizmų bendrijas ir, teoriškai, net augalų šaknų aplinką.
Kaip mažinti mikroplastiko kiekį lietuje?
Efektyviausia strategija – mažinti mikroplastiko susidarymą pačiame šaltinyje, dar prieš jam patenkant į orą ar vandenį.
Tai reiškia mažesnį vienkartinių plastikinių gaminių naudojimą, ilgaamžiškesnes pakuotes ir didesnį perdirbimo mastą.
Svarbi ir transporto politika: kuo daugiau žmonių renkasi viešąjį transportą, dviračius ar ėjimą pėsčiomis, tuo mažiau nusidėvi padangos ir kelio dangos.
Kai kuriuose miestuose jau diskutuojama apie specialius filtrus nuotekų sistemose ar pramonės objektuose, kad mikroplastiko dalelės būtų sulaikomos dar prieš joms iškeliaujant į aplinką.
Namuose mikroplastiko kiekį galima mažinti renkantis natūralius audinius, rečiau skalbiant sintetinius drabužius ir, jei įmanoma, naudojant skalbinių maišelius ar filtrus, sulaikančius sintetines skaidulas.
Nors tai atrodo nedideli žingsniai, kartu su pramonės ir politikos sprendimais jie sudaro bendrą taršos mažinimo grandinę.
Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausia – suprasti, jog plastikas, kurį naudojame kasdien, niekur nedingsta.
Net ir išmetus atliekas į konteinerį, jų dalelės gali galiausiai grįžti į mūsų aplinką su kitais krituliais.
