Mokslininkai jau sutaria, kad mikroplastikas tapo nuolatiniu vandenynų „keleiviu“ ir be didelių pastangų pasiekia žmogaus organizmą.
Tai ne tik aplinkos taršos, bet ir folijos klausimas, kuris gali paveikti mūsų sveikatą per vandenį, maistą ir net orą.
Kas yra mikroplastikas ir iš kur jis atsiranda?
Mikroplastiku vadinamos labai smulkios plastiko dalelės, dažniausiai mažesnės nei penki milimetrai.
Dar smulkesnės nanoplastiko dalelės yra tokios mažos, kad gali prasiskverbti į audinius ir ląsteles.
Didžioji dalis šių dalelių susidaro, kai didesni plastiko gabalai lėtai skyla saulėje, vandenyje ir veikiami mechaninių jėgų.
Prie taršos prisideda ir sintetiniai drabužiai, nuo kurių skalbimo metu nusiplauna plaušeliai, taip pat kosmetikos ir valymo priemonės.
Nemažą dalį plastiko į jūras atneša upės, kanalizacija ir net audros, nuplaunančios šiukšles nuo gatvių.
Tarša ypač pastebima judriuose prekybos keliuose, uostų prieigose ir tankiai apgyvendintose pakrantėse.
Kaip mikroplastikas keliauja vandenynuose?
Mikroplastikas vandenynuose elgiasi panašiai kaip dulkės ore – jis gali būti ilgai nešiojamas srovių, kol nusėda dugne arba pasiekia ledynus bei atokias salas.
Dalelės skiriasi savo tankiu, todėl vienos plūduriuoja paviršiuje, kitos grimzta į vidurinius ar giliuosius vandens sluoksnius.
Vandenyno srovės sukuria didžiulius taršos židinius, vadinamuosius plūduriuojančio plastiko „sūkurius“.
Tačiau daug mikroplastiko nematoma plika akimi, nes jis pasiskirstęs gana tolygiai dideliuose plotuose.
Tyrimuose randama mikroplastiko ir tolimose Arkties bei Antarkties vietovėse, kur nėra intensyvios pramonės.
Tai rodo, kad plastiko dalelės gali keliauti tūkstančius kilometrų nuo savo pirminio šaltinio.
Iš jūros į maistą ir geriamą vandenį
Mikroplastiko daleles pirmiausia praryja smulkūs planktono organizmai, kurie yra mitybos grandinės pagrindas.
Juos suėda žuvys, moliuskai ir kiti jūrų gyvūnai, kuriuos vėliau pasirenka žmogus.
Daug dėmesio skiriama vėžiagyviams ir moliuskams, nes jie dažnai vartojami su visa kiaute ar kūnu.
Tokiu atveju žmogus suvalgo ir gyvūno virškinimo sistemą, kurioje gali būti sukaupta daugiau mikroplastiko.
Mikroplastikas aptinkamas ir druskoje, ypač iš jūrų vandenų garinamoje valgomosios druskos produkcijoje.
Be to, nedidelis jo kiekis nustatomas geriamajame vandenyje, ypač iš plastikinių butelių.
Ką rodo tyrimai apie poveikį žmogaus organizmui?
Pastaraisiais metais mikroplastikas aptiktas žmogaus išmatose, kraujyje, plaučių audinyje ir net placentoje.
Tai leidžia daryti išvadą, kad dalelės gali įveikti natūralias kūno barjerų sistemas.
Mokslininkai kol kas tiksliai nežino, kokia dalelių koncentracija yra pavojinga sveikatai.
Tačiau keliamos hipotezės, kad plastikas ir su juo susijusios cheminės medžiagos gali turėti įtakos uždegiminiams procesams, hormonų pusiausvyrai ir imuninėms reakcijoms.
Dalelės gali veikti ne tik mechaniškai, bet ir kaip „vežėjai“ – ant jų paviršiaus prikimba kitos taršos medžiagos ar mikroorganizmai.
Taip į organizmą patenka mišrus taršos „kokteilis“, kurio ilgalaikis poveikis dar nėra iki galo ištirtas.
Ką galime padaryti dabar?
Vien individualūs sprendimai neišspręs globalios mikroplastiko problemos, tačiau gali sumažinti asmeninę taršą ir paskatinti platesnius pokyčius.
Pirmiausia svarbu mažinti vienkartinio plastiko naudojimą ir rinktis daugkartinius indus, butelius bei pirkinių krepšius.
Skalbinių srityje padeda retesnis, bet sąmoningesnis skalbimas, žemesnė vandens temperatūra ir specialūs filtrai, sulaikantys mikropluoštus.
Renkantis drabužius, verta teikti pirmenybę natūraliems pluoštams, pavyzdžiui, medvilnei ar vilnai.
Valstybės ir tarptautinės organizacijos jau svarsto ir taiko priemones, ribojančias tam tikrus plastiko produktus.
Mokslininkai kuria naujas medžiagas, lengviau suyrančius plastikų pakaitalus ir efektyvesnius vandens valymo filtrus.
Vartotojų elgesys daro spaudimą gamintojams, todėl aiškus ženklinimas, perdirbamų pakuočių pasirinkimas ir kritiškas požiūris į perteklinį įpakavimą turi realią reikšmę.
Kuo daugiau žinome apie mikroplastiko kelią nuo jūrų iki mūsų kūno, tuo lengviau priimti informuotus sprendimus kasdienybėje.
