Vis dažniau į Lietuvą grįžta žmonės, kurie išvyko dar prieš ekonominę krizę ir praleido svetur dešimt ar net daugiau metų.
Jie nebedaro triukšmingų pareiškimų socialiniuose tinkluose, o tyliai parduoda daiktus, atsisveikina su nuomojamais būstais ir kraunasi lagaminus atgal namo.
Kas iš tiesų skatina sugrįžti?
Dalis grįžtančiųjų atvirai prisipažįsta, kad emigracijoje pasiekė tai, ko norėjo: susitvarkė finansus, išmoko kalbą, įgijo patirties.
Tačiau ilgainiui ima jaustis, kad vidinis gyvenimas ir santykiai su artimaisiais lieka kažkur „parodyti per ekraną“.
Su amžiumi vis svarbesni tampa senstantys tėvai, vaikų kalba ir tapatybė, priklausymo jausmas.
Žmonės ima galvoti, kur nori sulaukti senatvės ir kokioje aplinkoje augti turėtų jų vaikai.
Ne vienas supranta, kad tolimesnė karjera svetur reikštų vis didesnį atotrūkį nuo Lietuvos ir savo šaknų.
Tuomet grįžimas tampa bandymu susigrąžinti tai, kas atrodė prarasta tik laikinai.
Emocinė grįžimo kaina
Grįžimas retai būna tik logistinis sprendimas, kada pirkti bilietus ir kur nuomotis butą.
Jis paliečia tapatybę, savivertę ir santykius su artimaisiais, likusiais Lietuvoje.
Dalis grįžtančiųjų jaučiasi tarsi tarp dviejų pasaulių.
Svetimoje šalyje jie nebuvo „savi“, bet ir Lietuvoje kartais pasijunta nebe tokie, kaip anksčiau.
Sunku ir tai, kad nerealius lūkesčius dažnai kuria patys artimieji.
Išgirdę apie geresnius atlyginimus svetur, jie nesupranta, kodėl žmogus palieka saugesnę finansinę aplinką ir grįžta į ne visada nuspėjamą Lietuvos realybę.
Grįžtantys po ilgo laiko dažnai bijo, kad bus vertinami pagal tai, kiek „pasiekė“ materialiai.
Tuo tarpu jie patys labiau nori būti suprasti dėl vidinių priežasčių, kurios neretai sunkiai išverčiamos į skaičius.
Darbas ir karjera sugrįžus
Grįžtant į Lietuvą, vienas jautriausių klausimų yra darbas ir karjeros galimybės.
Nors atlyginimai čia dažnai mažesni, dalis grįžtančiųjų randa privalumų trumpesnėse darbo valandose ir mažesniuose atstumuose iki biuro.
Ilgametė patirtis svetur gali tapti stipriu pranašumu.
Darbdaviai vertina užsienyje įgytą darbo kultūrą, kalbų mokėjimą, gebėjimą dirbti tarptautinėse komandose.
Tačiau tiems, kurie ilgai dirbo žemo kvalifikacijos darbo pozicijose, iššūkių gali būti daugiau.
Jiems tenka mokytis naujų įgūdžių, pergalvoti profesinį kelią ir ieškoti būdų, kaip patirties bagažą pritaikyti Lietuvos rinkoje.
Vis daugiau žmonių grįžę pasirenka savarankišką veiklą.
Mažesnė rinka čia tampa privalumu: lengviau užmegzti ryšius, rasti nišą ir greičiau pamatyti savo darbo rezultatus.
Vaikai, kalba ir dviguba tapatybė
Šeimoms su vaikais grįžimas į Lietuvą dažnai yra jautriausia tema.
Vaikai gali kalbėti keliais kalbų mišiniais, gimtąją kalbą suprasti, bet nenoriai ja bendrauti.
Pradėjus lankyti darželį ar mokyklą Lietuvoje, dalį tėvų neramina, kaip vaikas pritaps tarp bendraamžių.
Kai kuriems prireikia papildomo kalbos mokymo, psichologinio palaikymo ar paprasčiausiai daugiau kantrybės namuose.
Kita vertus, vaikai dažnai prisitaiko greičiau nei suaugusieji.
Jie lengviau perima naujus įpročius, randa draugų kieme ir išmoksta valdyti dvigubą tapatybę – Lietuvos ir šalies, kurioje gimė ar augo.
Tėvams svarbu pripažinti, kad vaikas nebūtinai jausis taip pat, kaip jie patys.
Jo prisiminimai ir prisirišimai gali būti susiję su miestu, kuriame gyveno iki šiol, ir tai natūralu.
Kaip sau palengvinti sugrįžimą?
Grįžimą verta planuoti ne tik finansiškai, bet ir emociškai.
Padeda atviras pokalbis šeimoje apie tai, kas bus sunkiausia, ko labiausiai bijoma ir kas labiausiai vilioja grįžtant.
Naudinga iš anksto atkurti kasdienius ryšius Lietuvoje.
Pavyzdžiui, dažniau bendrauti su būsimais kolegomis, kaimynais, klasiokų tėvais socialiniuose tinkluose ar nuotoliu.
Grįžtantys žmonės pastebi, kad labai svarbu neidealizuoti nei Lietuvos, nei šalies, iš kurios išvykstama.
Kiekvienoje vietoje yra ir privalumų, ir trūkumų, o grįžimas nereiškia nei visiškos pergalės, nei pralaimėjimo.
Padeda ir aiškus sprendimas suteikti sau laiko.
Neretai prireikia vienų ar dvejų metų, kad nauja kasdienybė taptų sava ir atsirastų jausmas, jog „vėl gyvenu čia“.
Šiandien tylus sugrįžimas dažnai atrodo brandesnis už emocingą išvykimą prieš daugelį metų.
Žmonės grįžta ne tam, kad pabandytų laimę iš naujo, o tam, kad patys sąmoningai pasirinktų vietą, kurioje nori kurti savo ir savo vaikų gyvenimą.
