Vis daugiau Lietuvoje vidutinio amžiaus žmonių ryžtasi keisti profesiją ir pradėti naują karjeros etapą nuo nulio.
Dažniausiai šiam sprendimui juos skatina ne tik finansiniai motyvai, bet ir noras jaustis prasmingai, išlaikyti sveikatą ir suspėti prisitaikyti prie sparčiai kintančios darbo rinkos.
Vidurio amžiaus riba tampa lūžio tašku
Keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai vis dažniau pradeda galvoti, ką nori veikti likusius 20–25 darbo metų.
Po dešimtmečių intensyvaus tempo, kredito įsipareigojimų ir vaikų auginimo dalis jų supranta, kad dabartinis darbas nebetenkina, alinantis grafikas vargina, o perspektyvos nebeatrodo patrauklios.
Šiame etape dažnas pirmą kartą rimtai susimąsto apie profesinę tapatybę.
Klausimai „ar tikrai noriu tai daryti iki pensijos“ ir „ką iš tiesų moku bei noriu daryti“ tampa labai konkretūs, o ne teoriniai.
Prie to prisideda ir globalios tendencijos.
Darbuotojai visame pasaulyje vis labiau vertina lankstumą, psichologinę gerovę ir darbo prasmę, todėl profesijų keitimas nebelaikomas išskirtiniu ar rizikingu elgesiu.
Technologijos ir DI spaudžia persikvalifikuoti
Darbo rinką stipriai keičia skaitmenizacija ir dirbtinis intelektas.
Dalis užduočių, kurias anksčiau atliko žmonės, automatizuojamos, o kai kurių darbų poreikis tiesiog mažėja.
Ypač tai jaučia administracinių, pasikartojančių funkcijų darbuotojai.
Jie suvokia, kad be naujų įgūdžių rizikuoja ateityje likti paraštėse arba būti priversti taikstytis su vis prastesnėmis sąlygomis.
Kita vertus, atsiranda ir naujų galimybių.
Skaitmeninės paslaugos, nuotolinis darbas, įvairios mokymosi platformos leidžia vidutinio amžiaus žmonėms greičiau įgyti naujos profesijos pagrindus ir derinti mokslus su darbu.
Natūralu, kad dalis keturiasdešimtmečių renkasi technologijų, duomenų, projektų valdymo, rinkodaros ar konsultavimo kryptis.
Šių sričių įgūdžiai paklausūs ne vienoje pramonės šakoje, todėl suteikia daugiau saugumo ateičiai.
Kai karjerą lemia nebe tik atlyginimas
Vidutinis amžius išryškina vertybių pokytį.
Žmonės vis dažniau pirmiausia vertina ne tik atlyginimą, bet ir darbo turinį, santykius su kolegomis, galimybę derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą.
Daugelis šiuo etapu jau turi tam tikrą finansinį pagrindą.
Dalies paskolų našta sumažėjusi, vaikai tampa savarankiškesni, todėl atsiranda daugiau erdvės rizikai ir pokyčiams.
Ypač ryški tendencija rinktis socialiai prasmingas sritis.
Vis daugiau vidutinio amžiaus žmonių domisi socialiniu darbu, psichologine pagalba, karjeros konsultavimu, švietimu, sveikatinimo ir gerovės paslaugomis.
Juos traukia galimybė tiesiogiai matyti savo veiklos rezultatą ir naudą kitiems.
Toks darbas gali būti emociškai intensyvus, tačiau daugeliui jis suteikia aiškesnį prasmės jausmą nei ankstesnė, galbūt labiau korporatyvinė karjera.
Ką būtina įvertinti prieš žengiant žingsnį?
Profesijos keitimas keturiasdešimties ar penkiasdešimties nėra spontaniškas sprendimas.
Jis reikalauja kruopštaus finansų, laiko ir šeimos įsipareigojimų planavimo.
Pirmiausia svarbu įvertinti, kiek laiko užtruks mokymai ir ar įmanoma juos derinti su dabartiniu darbu.
Dalis žmonių renkasi vakarinį ar nuotolinį mokymąsi, kad galėtų išlaikyti stabilias pajamas, tačiau tai reiškia intensyvesnę kasdienybę ir mažiau laisvo laiko.
Kitas klausimas – finansinė pagalvė.
Nors ne visada įmanoma sukaupti idealų rezervą, bent kelių mėnesių išlaidas padengiantis fondas suteikia daugiau ramybės pirmuosius nestabilumo mėnesius, kai pajamos gali svyruoti.
Pravers ir išsami informacija apie pasirinktą sritį.
Prieš priimant sprendimą verta pasikalbėti su jau dirbančiais toje profesijoje, pasidomėti realiomis darbo sąlygomis, karjeros galimybėmis regionuose, o ne tik didmiesčiuose.
Neretai padeda ir bandomieji projektai ar savanoriška veikla.
Praktinė patirtis leidžia suprasti, ar tikrai tinka naujas ritmas, ar neidealizuojama pasirinkta sritis.
Amžius vis rečiau laikomas kliūtimi
Nors vidutinio amžiaus žmonės vis dar baiminasi diskriminacijos, darbdavių požiūris pamažu keičiasi.
Vis dažniau vertinama brandi patirtis, atsakomybės jausmas, gebėjimas dirbti savarankiškai ir spręsti konfliktus.
Darbdaviams svarbu, kad žmogus nori mokytis ir prisitaikyti, o ne vien amžiaus skaičius.
Tačiau tam būtinas ir pačių keturiasdešimtmečių atvirumas naujovėms, noras mokytis dirbtinio intelekto įrankių, skaitmeninių sistemų, bendravimo nuotolinėse komandose.
Profesijos keitimas šiame amžiuje tampa vis labiau matoma ir priimtina gyvenimo dalimi.
Jis nepašalina rizikų ir iššūkių, tačiau daugeliui žmonių suteikia tai, ko labiausiai trūksta rutinoje – jausmą, kad dar yra kur augti ir kuo nuoširdžiai domėtis.
