Vis daugiau Lietuvos keturiasdešimtmečių ryžtasi kardinaliai keisti karjerą, nors dar visai neseniai šis amžius buvo siejamas su stabilumu ir ramybe darbe.
Pokalbiai su specialistais ir pačiais žmonėmis rodo, kad šią bangą skatina perdegimas, nuotolinio darbo išplitimas ir vis dažniau keliami klausimai, ar dabartinis darbas iš tiesų suteikia prasmės.
Perdegimas ir „antras šansas“ sau
Vilnietė Asta, kuriai 46 metai, daugiau kaip du dešimtmečius dirbo finansų srityje.
Per pandemiją, darbo krūviui išaugus, ji pirmą kartą aiškiai suprato, kad taip tęsti nebenori.
„Atrodė, kad viską darau teisingai – geras atlyginimas, karjeros laipteliai, prestižinė įmonė, bet viduje vis labiau kirbėjo jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą“, – sakė Asta (vardas pakeistas).
Po kelių mėnesių nedarbingumo dėl sveikatos problemų ji išėjo iš darbo ir pradėjo mokytis programavimo.
Šiandien ji dirba jaunesniąja sistemų testuotoja ir sako, kad pirmą kartą per ilgą laiką jaučiasi rami.
Psichologai pastebi, kad būtent apie 40-uosius metus žmonės dažniau pradeda vertinti ne tik pajamas ar statusą, bet ir vidinį pasitenkinimą.
Jei dešimtmečius buvo lipama karjeros laiptais „pagal taisykles“, šiame etape kyla noras taisykles perrašyti.
Nuotolinis darbas atvėrė naujas duris
Dar vienas svarbus lūžio taškas buvo pandemija, kai daugelio profesijų atstovai pirmą kartą išbandė nuotolinį darbą.
Dalį žmonių tai paskatino pagalvoti, kad jie gali dirbti iš bet kur, o kartu – ir drąsiau keisti sritį.
Kaunietis Tomas, 42 metų buvęs pardavimų vadovas, sako, kad būtent darbas iš namų leido pamatyti, kiek mažai laiko jis praleidžia su šeima.
Grįžus į biurą, šio jausmo jis nebegalėjo ignoruoti.
„Supratau, kad esu praleidęs praktiškai visą vaikų vaikystę posėdžiuose ir komandiruotėse“, – pasakoja Tomas.
Jis baigė skaitmeninės rinkodaros kursus ir dabar dirba laisvai samdomu specialistu, didžiąją dalį darbo atlikdamas iš namų.
Jo teigimu, pajamos kiek sumažėjo, tačiau atsiradęs laisvumas ir galimybė planuoti laiką atsveria šį pokytį.
Darbo rinkos ekspertai pažymi, kad nuotolinio darbo modeliai suteikė daugiau galimybių persikvalifikuoti.
Kursai, mokymai ir net studijos persikėlė į internetą, todėl žmonės, turintys šeimas ir įsipareigojimų, lengviau randa laiko mokytis.
Ką reiškia pradėti iš naujo po 40?
Karjeros keitimas vidury gyvenimo dažnai siejamas su baime prarasti stabilumą ir vėl tapti „pradedančiuoju“.
Tačiau kalbinti žmonės pabrėžia ir kitą pusę – brandos privalumus.
Vyresni darbuotojai jau žino, kokio darbo nenori, ir aiškiau įvardija savo ribas.
Be to, jie sukaupę bendravimo, laiko planavimo, krizių valdymo patirties, kuri naudinga beveik bet kurioje srityje.
Karjeros konsultantai pastebi, kad keturiasdešimtmečiai dažniausiai renkasi sritis, kuriose mato galimybę derinti profesiją su asmeniniais pomėgiais.
Tai dažnai būna skaitmeninės paslaugos, edukacija, sveikatingumas, konsultavimas ar kūrybiniai projektai.
Neretai nauja veikla pradedama kaip papildomas darbas, kol senoji karjera dar tęsiasi.
Taip žmonės mažina finansinę riziką ir turi laiko patikrinti, ar naujoji sritis iš tiesų tinka.
Kaip ruoštis pokyčiui saugiau?
Specialistai sutaria, kad spontaniškas išėjimas iš darbo be plano retai yra gera išeitis, ypač turint finansinių įsipareigojimų ar vaikų.
Brandus karjeros pokytis dažniausiai prasideda nuo kelių paprastų, bet nuoseklių žingsnių.
Visų pirma rekomenduojama įvertinti savo finansinę situaciją ir sukurti bent kelių mėnesių saugumo pagalvę.
Tuomet – pasidomėti dominančiomis sritimis, pasikalbėti su jose dirbančiais žmonėmis, realistiškai įvertinti, kokių įgūdžių trūksta.
Ne mažiau svarbus ir emocinis pasiruošimas.
Karjeros konsultantai sako, kad pokyčio pradžioje žmonės dažnai patiria abejonę ir net gėdą, ypač jei naujoje srityje tenka pradėti nuo žemiausios pozicijos.
„Dalis klientų jaučia spaudimą iš aplinkos – tarsi po keturiasdešimties darbe jau privalai būti pasiekęs „galutinį tašką“, o ne pradėti iš naujo“, – pasakoja viena karjeros konsultantė.
Tokiu metu didelę reikšmę turi artimųjų palaikymas ir bendruomenės, kuriose galima sutikti žmonių, išgyvenančių panašius pokyčius.
Jie padeda suprasti, kad karjeros posūkiai šiandien tampa ne išimtimi, o vis dažnesne norma.
Kalbinti keturiasdešimtmečiai sutaria dėl vieno – labiausiai gailisi ne to, kad pokytį pradėjo vėliau, o to, kad neišdrįso jo anksčiau.
Nors naujas kelias reikalavo pastangų ir kantrybės, jie sako šiandien labiau pažįstantys save ir aiškiau žinantys, kam nori skirti likusią profesinio gyvenimo dalį.
