Vis daugiau lietuvių po keturiasdešimties metų ryžtasi kardinaliai keisti profesiją – iš stabilaus darbo pereina prie visiškai naujos srities, neretai pradėdami viską nuo nulio.
Psichologai tai vadina ne krize, o galimybe iš naujo susiderinti gyvenimo prioritetus ir darbą su tuo, kas žmogui iš tiesų svarbu.
Kodėl keturiasdešimtmečiai meta saugius darbus?
Šio amžiaus žmonės dažnai jaučiasi pasiekę tam tikrą „lubų“ tašką – karjera įsibėgėjusi, atlyginimas stabilus, tačiau vidinio prasmės jausmo trūksta.
Prie to prisideda ir rutina, perdegimo simptomai, sveikatos problemos ar supratimas, kad likęs aktyvaus darbo laikas nėra begalinis.
Psichologai pastebi, kad maždaug tarp 38 ir 48 metų žmonės dažniau užduoda klausimus apie gyvenimo prasmę, savo vietą visuomenėje ir tikruosius norus.
Daug kas suvokia, kad ilgus metus rinkosi saugumą, o ne tai, kas jiems iš tiesų įdomu, ir pradeda svarstyti apie pokytį.
Dažniausios naujos kryptys
Po keturiasdešimties populiarėja profesijos, leidžiančios daugiau kontroliuoti savo laiką ir turinčios aiškų matomą rezultatą.
Dalį žmonių traukia individualios paslaugos – konsultavimas, koučingas, grožio ir sveikatingumo paslaugos, smulkusis verslas ar amatai.
Kiti renkasi technologijų, duomenų analizės, projektų valdymo sritis, kuriose galima įžengti ir vėliau, baigus intensyvius kursus ar perkvalifikavimo programas.
Ne mažiau populiari ir švietimo sritis – suaugusieji vis dažniau tampa lektoriais, dėstytojais ar mentoriais, perduodančiais savo ankstesnę patirtį jauniems specialistams.
Ką sako psichologai ir karjeros konsultantai
Specialistai pabrėžia, kad tokia karjeros transformacija dažniausiai nėra spontaniškas sprendimas – iki jo einama kelerius metus.
Iš pradžių atsiranda nepasitenkinimo jausmas, vėliau žmogus pradeda domėtis alternatyvomis, testuoja save mažesniais žingsniais – savanoryste, papildomais projektais ar mokymais.
Psichologai ragina neignoruoti pirmųjų perdegimo požymių: nuolatinio nuovargio, cinizmo, motyvacijos kritimo, miego sutrikimų.
Šie signalai gali būti ženklas, kad dabartinė profesija nebepadeda realizuoti žmogaus vertybių ir gali būti laikas permąstyti karjeros kryptį.
Kaip saugiai planuoti pokytį?
Ekspertai pataria pirmiausia aiškiai įvardyti, ko žmogus nebenori dabartiniame darbe – konkrečių veiklų, santykio su vadovais, darbo pobūdžio ar gyvenimo ritmo.
Tik tada verta klausti, ką jis norėtų veikti ir kokiomis sąlygomis jaustųsi geriausiai – taip formuojasi realistiškesnė naujos krypties vizija.
Praktinis žingsnis – išanalizuoti savo finansinę situaciją, susikurti „saugos pagalvę“ keliems mėnesiams ir nusistatyti terminą, kiek laiko žmogus gali skirti pereinamajam laikotarpiui.
Daugelis pokytį pradeda dar dirbdami senajame darbe: vakarais mokosi, savaitgaliais išbando naujas veiklas, konsultuojasi su jau toje srityje dirbančiais žmonėmis.
Emociniai iššūkiai ir artimųjų reakcija
Vienas didžiausių barjerų – baimė suklysti ir aplinkinių lūkesčiai, ypač jei žmogus turi šeimą, būsto paskolą ar aukštas pareigas.
Kai kurie susiduria su aplinkinių skeptišku požiūriu, kad „tokiam amžiui“ pokyčiai esą per rizikingi ar nebe laikas pradėti nuo nulio.
Psichologai rekomenduoja atskirti realias rizikas nuo stereotipų – objektyviai įvertinti, ko tikrai galima netekti, ir ką potencialiai galima laimėti.
Atvira komunikacija su partneriu ir šeima padeda suvaldyti įtampą ir kartu ieškoti sprendimų, kaip paskirstyti finansinę ir emocinę naštą pereinamuoju laikotarpiu.
Kada verčiau sustoti ir pergalvoti?
Nors karjeros pokytis gali būti išlaisvinantis, specialistai įspėja vengti impulsyvių sprendimų, priimtų pykčio ar desperacijos akimirkomis.
Jei esamas darbas apskritai teikė prasmę, o sunkumai prasidėjo po konkrečių įvykių – konfliktų, reorganizacijos, asmeninių problemų – kartais pirmiausia verta ieškoti pagalbos, o ne iškart „balsuoti kojomis“.
Signalas sustoti – jei nauja kryptis paremta vien statuso ar mados siekiu, be gilesnio vidinio ryšio su veikla.
Tokiu atveju rizika po kelių metų atsidurti panašioje aklavietėje išlieka didelė, net jei išoriškai karjera atrodo sėkminga.
Amžius kaip privalumas, o ne trūkumas
Nors keturiasdešimtmečiai dažnai baiminasi konkuruoti su jaunesniais, darbdaviai vertina jų sukauptą patirtį, savarankiškumą ir gebėjimą prisiimti atsakomybę.
Brandesni darbuotojai paprastai geriau pažįsta save, žino savo ribas ir stiprybes, rečiau keičia darbus dėl impulsyvių priežasčių.
Dėl to, pasak karjeros konsultantų, sėkmingai persikvalifikuoti ir sukurti patrauklią naują profesinę tapatybę galima ir po keturiasdešimties, jei pokyčiui skiriama pakankamai laiko, planavimo ir nuoširdaus savęs pažinimo.
