Kiek iš tikrųjų lavos lietaus iškrenta kitose planetose? Neįprasti pasauliai mūsų Saulės sistemoje

Jei Žemėje lietus dažniausiai reiškia vandenį, kitose Saulės sistemos vietose žodis „krituliai“ įgyja visiškai kitą prasmę. Ten iš dangaus gali kristi lavos lašai, kietas metanas, stiklą primenančios dalelės ar net geležis.

Mokslininkai tokius egzotiškus „oras lyja ne vandeniu“ pavyzdžius tiria ne dėl pramogos. Šie reiškiniai padeda suprasti, kaip gimsta ir kinta planetos, ir net leidžia geriau įvertinti, kuo ypatinga pati Žemė.

Venera: rūgštinis lietus ir akmenų „sniegas“

Venera dažnai vadinama Žemės sese, tačiau jos oras primena labiau pragarą nei namus. Temperatūra Veneros paviršiuje siekia apie 470 laipsnių karščio, o atmosferą užpildo tiršti sieros rūgšties debesys.

Viršutiniuose atmosferos sluoksniuose susidaro labai agresyvus rūgštinis lietus, tačiau jis žemės paviršiaus nepasiekia. Tai, kas Žemėje būtų įprastas lašų kritimas, čia virsta garais dar pakeliui žemyn, nes nuo karščio lašai tiesiog išgaruoja.

Astronomai taip pat įtaria, kad kai kurios Veneros viršūnės gali būti padengtos metalinių junginių „šerkšnu“. Tai nėra vandens ledas, o labiau akmenų ar metalų garų kondensatas, nusėdęs ant viršukalnių tarsi savotiškas uolienų sniegas.

Jupiteris: audros, kurių mastelio sunku įsivaizduoti

Jupiteris neturi kieto paviršiaus, todėl jame nelabai įmanoma įprasta „lietaus diena“. Tačiau viršutiniuose sluoksniuose vis tiek vyksta sudėtinga chemija ir keisti kritulių procesai.

Atmosferoje susidaro vandens, amoniako ir kitų junginių debesys, kuriuose gali kristi ledo ir amoniako „kruša“. Šie lediniai gabalai vėl garuoja krisdami į gilesnius sluoksnius ir formuoja nesibaigiantį audrų ciklą.

Įspūdingiausias pavyzdys yra Didžioji raudonoji dėmė, milžiniška audra, kuri siaučia bent kelis šimtmečius. Joje vėjai gali viršyti 400 kilometrų per valandą greitį, o kritulių mechanizmai vis dar nėra iki galo suprasti.

Saturnas ir Titanas: metano lietus ir angliavandenilių ežerai

Saturno palydovas Titanas laikomas vienintele vieta Saulės sistemoje, be Žemės, kur paviršiuje yra pastovūs skysčio telkiniai. Tačiau juos sudaro ne vanduo, o metanas ir etanas.

Ten veikia savita, nuo vandens nepriklausoma, „skysčio apytakos“ sistema. Metanas iš ežerų išgaruoja, pakyla į atmosferą, susiformuoja debesys, o vėliau šaltas metano lietus vėl sugrįžta į paviršių.

Titano paviršiuje fiksuojami lietaus epizodai primena lėtus, bet labai ilgus pliaupimus. Dėl žemos temperatūros, maždaug minus 180 laipsnių, šie krituliai juda kitaip nei vandens lietus Žemėje ir gali keisti kraštovaizdį formuodami kanalus bei upių tinklus.

Ugnikalnių lietus: lavos fontanai ir „ugninės užuolaidos“

Ne mažiau įspūdingas reiškinys yra lavos „lietus“ virš aktyvių ugnikalnių. Žemėje kartais pasitaiko lavos fontanų, kai iš kraterio į orą išmetama skysta uoliena, kuri, atvėsusi ore, krenta atgal tarsi raudonai oranžinių lašų užuolaida.

Ypač įspūdingi yra skystos lavos purslai Havajų ugnikalniuose, kai lavos srovė šauna keliasdešimties metrų aukštį. Tokie „lietūs“ labai pavojingi, nes krentanti lava gali išplisti plačioje teritorijoje ir staiga pakeisti vietos reljefą.

Kitose Saulės sistemos vietose, pavyzdžiui, Jupiterio palydove Ijo, lavos kritulių mastas dar didesnis. Ijo laikomas geologiškai aktyviausiu kūnu sistemoje, jame nuolat veržiasi lavos fontanai, kurių dalis, išmesta šimtų kilometrų aukštį, vėliau tarsi krituliai grįžta atgal į paviršių.

Egzoplanetos: geležies ir stiklo duženos iš dangaus

Už Saulės sistemos ribų aptiktos egzoplanetos leidžia pamatyti dar labiau kraštutinius scenarijus. Kai kuriuose pasauliuose mokslininkai įtaria esant geležies lietų, stiklo duženas ar net skystų mineralų kritulius.

Karštosios „Jupiterio tipo“ egzoplanetos, skriejančios labai arti savo žvaigždžių, gali turėti tokias temperatūras, kad metalai jų atmosferoje išgaruoja. Vėliau jie kondensuojasi į smulkias daleles ir krinta atgal, sukurdami metalinių kritulių ciklą.

Yra ir tokių pasaulių, kurių atmosferose gali kristi stiklo lašeliai, žerintys horizontaliai kartu su labai stipriais vėjais. Tokiose planetose „blogas oras“ būtų ne skėtį laužantis vėjas, o šlifuojantis, pavojingas stiklinių mikrodalelių lietus.

Kodėl šie keisti lietūs mums svarbūs?

Iš pirmo žvilgsnio lavos ar metano lietus atrodo tik įdomi detalė kosminių kelionių gerbėjams. Tačiau šie reiškiniai padeda atsakyti į daug gilesnius klausimus apie planetų raidą, jų klimatą ir potencialią gyvybę.

Stebėdami, kas „lyja“ skirtinguose pasauliuose, mokslininkai gali patikrinti atmosferos ir klimato modelius, kurie iš dalies taikomi ir Žemės orų prognozėms. Jei modelis tiksliai paaiškina egzotiškų kritulių formavimąsi kitur, jis patikimesnis ir analizuojant mūsų planetos ateitį.

Tuo pačiu tokios įžvalgos leidžia geriau suprasti ribas, kuriomis gali prisitaikyti gyvybė. Jei kada nors aptiksime mikroorganizmų ar kitų gyvybės formų aplinkoje, kur lyja ne vandeniu, o metanu ar lavos purslais, teks iš esmės pergalvoti, kas iš tiesų yra „gyvenimui tinkama“ planeta.