Po vis dažnėjančių miškų gaisrų mokslininkai visame pasaulyje vis plačiau naudoja palydovinius vaizdus ir dirbtinį intelektą, kad padėtų greičiau ir tiksliau atkurti pažeistas teritorijas.
Tokios technologijos jau pradedamos taikyti ir Lietuvoje, o jų naudą vis aiškiau mato miškininkai ir aplinkosaugos specialistai.
Palydovai mato tai, ko nemato girininkas
Tradiciniai miškų inventorizavimo metodai remiasi apžiūromis vietoje, skrydžiais lėktuvais ir rankiniu matavimu.
Po didelio gaisro tai reiškia savaitėmis trunkančius darbus, kol surenkama pakankamai duomenų sprendimams priimti.
Palydoviniai jutikliai leidžia tą patį padaryti gerokai greičiau.
Šiuolaikiniai palydovai fiksuoja ne tik spalvotus vaizdus, bet ir infraraudonąją spinduliuotę, šilumą, drėgmės pokyčius, todėl gali tiksliai atskirti sudegusias zonas nuo menkai pažeistų plotų.
Duomenys gaunami beveik realiuoju laiku, o jų raiška nuolat gerėja.
Didelius gaisrų pažeistus masyvus tampa įmanoma analizuoti ne per mėnesius, o per kelias dienas ar net valandas.
Dirbtinis intelektas išmoksta „skaityti“ mišką
Vien palydovinių nuotraukų nepakanka – reikia išmokti jas greitai ir patikimai interpretuoti.
Čia vis svarbesnį vaidmenį atlieka dirbtinis intelektas, kuris geba automatiškai atpažinti raštus, pokyčius ir pavojingas tendencijas.
DI modeliai apmokomi su dideliais istorinių gaisrų ir miškų atkūrimo duomenų rinkiniais.
Jie „išmoksta“ atskirti visiškai sudegusius medynus, pažeistas jaunuolynų zonas, nepažeistas saleles ir net potencialiai pavojingus sausros židinius.
Tokios sistemos gali sudaryti pažeidimo žemėlapius ir nurodyti, kur būtina skubi intervencija, o kur gamta pajėgi atsikurti be didelio žmogaus įsikišimo.
Girininkams tai reiškia galimybę geriau paskirstyti ribotus žmogiškuosius ir finansinius išteklius.
Miškų atkūrimo planas per kelias dienas
Po didelio gaisro vienas svarbiausių klausimų – kaip ir kur atkurti mišką.
Nuo sprendimų per pirmuosius mėnesius priklauso, ar teritorija taps sveiku mišriu mišku, ar išdžiūvusiu monokultūrų plotu.
Palydovų ir DI derinys leidžia sudaryti detalius atkūrimo planus gerokai sparčiau.
Analizuojant reljefą, dirvožemio drėgmę, ankstesnių medynų sudėtį ir gaisro intensyvumą, galima nustatyti, kur labiausiai tinka sodinti konkrečias medžių rūšis.
Tokios sistemos padeda išvengti klaidų, kai visoje teritorijoje sodinamos vien tik greitai augančios rūšys.
Įtraukus papildomus aplinkos duomenis, atkūrimo planas gali būti pritaikytas klimato kaitos scenarijams ir numatomoms sausroms ateityje.
Nauda ne tik gamtai, bet ir ekonomikai
Miškų gaisrai sukelia nuostolių ne tik ekosistemoms.
Gaisrų paveiktos savivaldybės susiduria su prarastomis medienos atsargomis, mažėjančiu rekreaciniu patrauklumu ir papildomomis infrastruktūros tvarkymo išlaidomis.
Tiksliai įvertinus pažeidimus iš palydovų, lengviau apskaičiuoti ekonominius nuostolius ir pagrįsti atkūrimo projektų biudžetus.
Geriau suplanuotas atsodinimas taip pat gali greičiau atkurti ekonominę miškų vertę, išvengiant bereikalingų darbų vietose, kur miškas atsinaujina savaime.
Technologijos atveria galimybę dalį sprendimų paremti ne vien žmogiška patirtimi, bet ir objektyviais duomenimis.
Ilgainiui tai gali sumažinti skirtingų institucijų nesutarimus dėl prioritetų ir finansavimo.
Iššūkiai: duomenų gausa ir specialistų trūkumas
Nors technologijos tampa prieinamesnės, jų diegimas susiduria su keliais rimtais iššūkiais.
Pirmiausia – tai milžiniški duomenų srautai, kuriuos reikia apdoroti ir suprantamai pateikti galutiniams naudotojams.
Miškininkams ir savivaldybių specialistams reikalingi įrankiai, kurie sudėtingus palydovinius ir DI rezultatus paverstų paprastais žemėlapiais ir rekomendacijomis.
Be to, reikia žmonių, kurie suprastų ir miško ekologiją, ir duomenų analitiką.
Šiuo metu daugelyje šalių dar tik pradedama rengti tokio profilio specialistus.
Universitetai ir tyrimų centrai kuria tarpdisciplines programas, jungiančias aplinkotyros, geoinformatikos ir kompiuterinių mokslų studijas.
Ką tai reiškia Lietuvos miškams?
Lietuvoje kasmet fiksuojama dešimtys miško gaisrų, o klimato kaita didina ilgų sausros periodų tikimybę.
Todėl palydovinių duomenų ir dirbtinio intelekto taikymas tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.
Valstybinių miškų valdytojai jau turi galimybę naudotis tarptautinėmis palydovų programomis ir atviromis duomenų platformomis.
Klausimas – kaip greitai šie įrankiai taps kasdiene girininkijų praktika, o ne pavieniais pilotiniais projektais.
Jei pavyks suderinti mokslo žinias, modernias technologijas ir vietos miškininkų patirtį, miškų atkūrimas po gaisrų gali tapti spartesnis, tikslesnis ir atsparesnis ateities klimato iššūkiams.
Tai svarbu ne tik miškų ūkiui, bet ir visai visuomenei, kuri miškuose ieško ir poilsio, ir apsaugos nuo klimato kaitos padarinių.
