Mikroplastiko dalelės kadaise buvo laikomos tik vandenynų problema, tačiau šiandien mokslininkai jas aptinka ore, lietaus lašuose ir net žmogaus organizme.
Nauji tyrimai vis aiškiau rodo, kad plastiko trupiniai kasdien keliauja kvėpavimo takais ir maistu, o mes dažnai net nesusimąstome, kaip šis kelias atrodo.
Kas yra mikroplastikas ir kur jis slepiasi?
Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, mažesnės nei penki milimetrai, o nanoplastiku – dar tūkstančius kartų smulkesnės dalelės.
Jos gali būti tyčia pagamintos tokio dydžio, pavyzdžiui, buvusiuose kosmetikos šveitikliuose, arba atsirasti skaidantis maišeliams, buteliams, drabužiams ir automobilių padangoms.
Šios dalelės randamos upėse, jūrose, dirvožemyje ir net tolimose, nuo miestų nutolusiose vietovėse.
Mokslininkai mikroplastiką fiksuoja ir žmogaus išmatose, placentoje bei kraujyje, o tai rodo, kad jis peržengia tik aplinkos taršos ribas.
Nemažą dalį mikroplastiko sudaro sintetiniai pluoštai, nusilupantys nuo drabužių skalbimo metu.
Plastiko dulkės atsiranda ir trinantis padangoms, kelio dangai, ardytiems statybiniams plastikams, įvairioms pakuotėms.
Kelias iš miesto į orą ir atgal į lėkštę
Kai plastikas trupa ir dūžta saulėje, vėjas pakelia smulkias daleles nuo žemės paviršiaus ir neša dideliais atstumais.
Net ir santykinai sunkios dalelės, prilipusios prie dulkių ar suodžių, gali būti iškeliamos aukščiau ir keliauti tarp regionų.
Atmosferoje mikroplastikas maišosi su debesimis ir vandens garais, todėl dalis jo vėliau grįžta ant žemės su lietumi ar sniegu.
Tyrėjai atokiose kalnų vietovėse randa plastiko dalelių, kurios, greičiausiai, atkeliavo iš miestų ir pramonės zonų už šimtų kilometrų.
Pakliuvęs į dirvožemį, mikroplastikas gali būti įsisavinamas kartu su vandeniu augalų šaknyse.
Tuomet dalelės gali keliauti į daržoves ir vaisius, kurie atsiduria mūsų lėkštėse.
Žuvys ir kiti vandens organizmai taip pat praryja mikroplastiką, supainiodami jį su maistu.
Per maisto grandinę plastiko trupiniai gali pasiekti ir žmogų, ypač jei valgoma daug jūros gėrybių ar žuvies.
Ką sako tyrimai apie poveikį sveikatai?
Smulkiausios plastiko dalelės yra tokio dydžio, kad gali nusigauti iki giliausių plaučių sričių.
Ten jos gali sukelti uždegimines reakcijas, dirginti audinius ir apsunkinti kitų teršalų pašalinimą.
Laboratoriniai bandymai su ląstelėmis rodo, kad kai kurios mikroplastiko dalelės gali pažeisti ląstelių membranas ir skatinti oksidacinį stresą.
Tačiau mokslininkai dar tik pradeda suprasti, kokį ilgalaikį poveikį tai gali turėti žmonių sveikatai.
Didelį susirūpinimą kelia ir tai, kad plastiko dalelės neretai nešasi „bagažą“ – prie jų prilimpa kiti teršalai, pavyzdžiui, sunkieji metalai ar organiniai cheminiai junginiai.
Tokiu atveju mikroplastikas gali veikti kaip judanti platforma, padedanti pavojingoms medžiagoms keliauti po aplinką ir organizmus.
Kai kurie tyrimai mini galimą ryšį tarp įkvepiamo mikroplastiko ir kvėpavimo ligų paaštrėjimo, tačiau šiuo metu įrodymų dar nepakanka aiškioms išvadoms.
Mokslininkams reikia ilgamečių stebėsenos duomenų, kad įvertintų, kokias konkrečias ligas mikroplastikas gali skatinti ar apsunkinti.
Ką gali padaryti miestai ir gyventojai?
Didelė mikroplastiko dalis susidaro ten, kur daug automobilių, intensyvi statyba ir naudojama daug sintetinių medžiagų.
Todėl miestų planuotojai vis dažniau kalba apie poreikį geriau valyti lietaus nuotekas ir riboti nereikalingų plastikinių dangų naudojimą.
Nuotekų valymo įrenginiai jau dabar sulaiko didelę dalį didesnių dalelių, tačiau smulkiausias kruopeles išfiltruoti sudėtinga ir brangu.
Todėl vis svarbesnis tampa principas sumažinti plastiko skilimą pačioje jo susidarymo vietoje.
Namuose daugiausia mikroplastiko į aplinką patenka skalbiant sintetinius drabužius.
Skalbinių maišai, specialūs filtrai ir žemesnė skalbimo temperatūra gali sumažinti pluoštų atitrūkimą ir išplovimą.
Viena iš priemonių – rinktis tvaresnes medžiagas, atsisakyti vienkartinių plastikinių gaminių, kiek įmanoma remontuoti ir naudoti daiktus ilgiau.
Nors tai neišspręs globalios problemos iš karto, tokie sprendimai mažina naujo mikroplastiko srautą į aplinką.
Mikroplastiko tema dar ilgai išliks mokslo tyrimų lauke, nes daug klausimų lieka be aiškaus atsakymo.
Tačiau jau dabar akivaizdu, kad kuo mažiau plastiko trupinių pateks į orą, vandenį ir dirvožemį, tuo mažiau jų galiausiai atsidurs mūsų organizme.
