Žemę šiandien gaubia nematomas šiukšlių debesis – nuo senų raketų dalių iki susidūrimuose sutrupėjusių palydovų nuolaužų.
Mokslininkai perspėja, kad nekontroliuojamos kosmoso atliekos gali sutrikdyti ryšio, navigacijos ir orų prognozių sistemas, nuo kurių priklauso kasdienis gyvenimas Žemėje.
Kiek šiukšlių iš tiesų skraido virš mūsų?
Europos kosmoso agentūra skaičiuoja, kad aplink Žemę šiuo metu skrieja daugiau kaip 36 000 stebimų objektų, didesnių nei 10 centimetrų.
Mažesnių, kelių milimetrų ar centimetrų dydžio nuolaužų, gali būti šimtai milijonų, ir jos taip pat pavojingos.
Čia svarbus greitis.
Net kelių centimetrų metalo gabalėlis, skriejantis dešimčių tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, pataikęs į veikiančią anteną ar Saulės bateriją, gali ją sunaikinti.
Didžioji dalis šiukšlių susidarė per kelis dešimtmečius, pradedant ankstyvosiomis kosmoso lenktynėmis.
Prie jų prisidėjo sprogusios raketų pakopos, avarijos bei specialūs bandymai, kai šalys tyčia sunaikino savo palydovus orbitose.
Kodėl ši problema aštrėja dabar?
Per pastaruosius kelerius metus kosmoso veikla išgyvena staigų augimą.
Kompanijos, tokios kaip „SpaceX“, „OneWeb“ ar „Amazon“, planuoja dešimtis tūkstančių mažų ryšio palydovų, kad užtikrintų plačiajuostį internetą visame pasaulyje.
Kuo daugiau objektų orbitoje, tuo didesnė susidūrimų tikimybė.
Mokslininkai nerimauja dėl vadinamojo Kesslerio sindromo scenarijaus, kai vienas rimtesnis susidūrimas sukelia naują nuolaužų laviną, o ši – dar daugiau susidūrimų.
Toks grandininis procesas galėtų paversti kai kurias orbitas praktiškai nenaudojamomis dešimtmečiams.
Vidaus reikalų, ekonomikos ir net gynybos sektoriai taptų itin pažeidžiami, nes daugelis sistemų remiasi palydovų teikiamais duomenimis.
Kas ir kaip bando tvarkyti orbitą?
Kosmoso bendruomenė jau kelerius metus taiko vadinamąjį „švaraus paleidimo“ principą.
Naujiems palydovams ir raketoms numatomas privalomas „gyvenimo pabaigos“ planas – po keliolikos metų jie turi valdomai nusileisti ir sudegti atmosferoje.
Tačiau to nepakanka.
Didžiausias iššūkis – senos šiukšlės, kurioms niekas nebepakavosi ir kurių neįmanoma paprastai „išjungti“.
Europos kosmoso agentūra rengia misiją „ClearSpace-1“, kurios tikslas – pirmą kartą praktiškai pašalinti didelį objektą iš Žemės orbitos.
Numatoma, kad specialus aparatas turėtų „pagauti“ seną raketos viršutinę pakopą ir kartu su ja nukristi į atmosferą, kur abi sudegtų.
Panašius eksperimentus planuoja ir Japonijos bei kitų šalių komandos.
Svarstoma naudoti harpunus, tinklus, robotines rankas ar net vadinamuosius „kosmoso vilkikus“, kurie palydovus nustumtų į žemesnę orbitą.
Kiek tai kainuos ir kas už tai mokės?
Kosmoso šiukšlių šalinimo projektai brangūs, tačiau nuostoliai dėl prarastų palydovų gali būti dar didesni.
Vieno vidutinio ryšio palydovo gamyba ir paleidimas kainuoja dešimtis ar šimtus milijonų eurų, neskaičiuojant paslaugų sutrikimų.
Pirmųjų aktyvaus šiukšlių šalinimo misijų biudžetai skaičiuojami dešimtimis milijonų eurų.
Ilgainiui, mokslininkų ir inžinierių teigimu, dažnesnės misijos turėtų atpigti, kai technologijos taps standartizuotos.
Kyla ir teisiniai klausimai.
Kosminė teisė kol kas ne iki galo atsako, kas atsakingas už keliasdešimt metų senumo nuolaužą, jei valstybė, kuri ją paleido, nebeegzistuoja arba neturi techninių galimybių ją pašalinti.
Taip pat diskutuojama, ar turėtų būti įvesti privalomi mokesčiai už naudojimąsi orbita, panašiai kaip už taršą Žemėje.
Surinktos lėšos galėtų būti skirtos bendroms šiukšlių tvarkymo programoms finansuoti.
Ką tai reiškia paprastam žmogui?
Nors kosmoso šiukšlės skamba tolima tema, jų pasekmės būtų labai žemiškos.
Nuo palydovų priklauso navigacija automobiliuose, laivyba, tarptautiniai finansiniai atsiskaitymai ir net dalis elektros tinklų valdymo.
Jeigu dėl didelės avarijos orbitoje netektume kelių svarbiausių palydovų, tai galėtų paveikti skrydžių saugumą ir apsunkinti avarinių tarnybų darbą.
Dėl to kosmoso šiukšlių mažinimas vis dažniau vadinamas viešąja infrastruktūra, o ne tik kosmoso industrijos rūpesčiu.
Kol kas sprendimų ieško mokslininkai, kosmoso agentūros ir privačios bendrovės.
Tačiau artimiausiais metais gali tekti peržiūrėti tarptautines taisykles, kad orbita būtų naudojama taip pat atsakingai, kaip stengiamasi tvarkyti vandenynus ar klimatą.