Jūros dumbliai vis dažniau minimi kaip viena perspektyviausių žaliavų kuriant naujos kartos bioplastikus.
Tyrėjai įvairiose šalyse kuria medžiagas iš dumblių, kurios galėtų pakeisti dalį tradicinių plastikų pakuotėse, tekstilėje ir net elektronikoje.
Kodėl dabartinis plastikas tampa akligatviu
Tradiciniai plastikai gaminami iš naftos ir dujų, o juos suirti gamtoje prireikia dešimtmečių ar net šimtmečių.
Dėl to pasaulio vandenynuose kaupiasi milžiniški mikroplastiko kiekiai, kurie patenka į gyvūnų ir žmonių organizmus.
Perdirbimo sistemos taip pat neatsilieka nuo gamybos tempo.
Didelė dalis pakuočių vis dar keliauja į sąvartynus arba sudeginama, taip didinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.
Bioplastikai iš augalinių žaliavų jau kuriami kurį laiką, tačiau jie ne visada lengvai suyra, o jų gamyba konkuruoja su maisto gamyba žemės ūkyje.
Dumbliai šioje vietoje išsiskiria, nes jiems nereikia derlingos žemės, gėlo vandens ir trąšų.
Dumbliai kaip žaliava: kas juose ypatinga
Jūros dumbliuose gausu polisacharidų, baltymų ir mineralų, kurie gali būti perdirbami į įvairias polimerines medžiagas.
Dažniausiai naudojamos medžiagos yra alginatai, agaras ir karagenanai, išgaunami iš rudųjų ir raudonųjų dumblių.
Iš šių junginių galima suformuoti plėveles, plokšteles ar porėtus biopolimerinius tinklus.
Pridedant natūralių plastifikatorių, tokių kaip glicerolis ar citrinų rūgšties dariniai, gaunami lankstūs, bet tvirti bioplastikai.
Dumblių žaliava patraukli ir tuo, kad ją galima auginti tiek atvirose jūrinėse fermose, tiek uždarose sistemose ant žemės.
Tokios fermos sugeria anglies dioksidą ir gali padėti mažinti prisotinimą maistmedžiagėmis pakrantės zonose.
Galimos taikymo sritys
Viena akivaizdžiausių dumblių bioplastiko krypčių – maisto ir smulkių prekių pakuotės.
Plonos biopolimerinės plėvelės gali pakeisti dalį vienkartinių maišelių, saldainių įvyniojimų ar sauso maisto pakelių.
Kita perspektyvi sritis – valgomi arba tirpstantys įdėklai ir kapsulės.
Dumbliais paremti apvalkalai gali būti naudojami gėrimų porcijoms, padažams ar sportiniams papildams, taip sumažinant vienkartinių buteliukų kiekį.
Tekstilėje iš dumblių išgautos medžiagos maišomos su medvilnės ar celiuliozės pluoštais.
Tokie audiniai gali būti malonūs odai, pasižymėti natūraliu antibakteriniu poveikiu ir greičiau suirti aplinkoje.
Atliekami ir bandymai dumbliais armuoti biopolimerus, skirtus naudoti elektronikos korpusams ar lengvoms konstrukcinėms detalėms.
Nors tai dar ankstyvos stadijos tyrimai, jie rodo, kad medžiagos gali būti pakankamai tvirtos ir šilumai atsparios.
Nauda klimatui ir ekonomikai
Dumbliai auga itin sparčiai ir gali būti derinami kelis kartus per metus.
Tai reiškia, kad iš vieno ploto per trumpą laiką galima gauti daugiau biomasės nei iš tradicinių žemės ūkio kultūrų.
Be to, jūros fermos nekonkuruoja su žemės ūkiu dėl dirbamos žemės.
Jos gali suteikti papildomų pajamų pakrančių bendruomenėms, žvejams ir smulkiesiems verslams.
Gamindamos bioplastikus iš dumblių, įmonės gali sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro žaliavos.
Jei gamybos grandinė optimizuojama, tokių medžiagų anglies dioksido pėdsakas gali būti gerokai mažesnis nei tradicinių plastikų.
Kokie iššūkiai dar laukia
Nors laboratoriniai pavyzdžiai atrodo perspektyvūs, iki masinės gamybos dar reikia įveikti kelias kliūtis.
Pirmiausia – užtikrinti stabilų dumblių tiekimą ir kokybę, nepriklausomą nuo sezoninių svyravimų ir klimato reiškinių.
Kitas iššūkis – suderinti skaidumą ir patvarumą.
Vartotojams reikia medžiagų, kurios skyla greitai, kai patenka į aplinką, bet išlieka tvirtos sandėliavimo ir naudojimo metu.
Taip pat svarbu, kad dumblių bioplastikai būtų suderinami su esamomis perdirbimo ir kompostavimo sistemomis.
Priešingu atveju jie gali dar labiau apsunkinti atliekų rūšiavimą.
Galiausiai, svarbus ir kainos klausimas.
Kol technologijos nėra plačiai išvystytos, dumblių medžiagos dažnai brangesnės nei naftos pagrindo plastikai, todėl reikalinga valstybės politika ir rinkos paskatos.
Ką tai reiškia vartotojams
Per artimiausius metus pirkėjai gali dažniau išvysti pakuotes, pažymėtas nuorodomis apie dumblių kilmę ar jūrines biomedžiagas.
Tai nebūtinai reiškia, kad produktas visiškai suirs gamtoje, tačiau gali turėti mažesnį anglies dioksido pėdsaką ir būti lengviau perdirbamas.
Vartotojams svarbu skaityti ženklinimą ir atkreipti dėmesį, ar bioplastikas skirtas kompostuoti pramoninėmis sąlygomis, ar suyra įprastame komposte.
Nuo to priklauso, kur tokią pakuotę reikėtų mesti.
Dumbliais paremti plastikai nėra vienintelis sprendimas plastiko taršos problemai, tačiau jie gali tapti svarbia dėlionės dalimi.
Derinant naujas medžiagas, mažesnį vartojimą ir efektyvesnį perdirbimą, plastiko era gali pamažu įgyti visai kitokį veidą.
