Kaip be laikrodžio nustatyti laiką iš gamtos ženklų? Senieji triukai, kuriuos verta prisiminti

Jeigu netikėtai išsikrautų telefonas, dingtų elektra ar tiesiog norėtumėte geriau pažinti aplinką, laikas be laikrodžio nėra neįmanoma užduotis. Dalis senųjų gamtos ženklų ir stebėjimo būdų vis dar gana tiksliai veikia ir šiandien, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį.

Dauguma šių metodų neduos minučių tikslumo, tačiau leidžia suprasti, ar diena jau įpusėjo, kiek liko iki sutemų ir kada laukti aušros. Tai naudinga tiek žygiuose, tiek stovyklose, tiek tiesiog iš smalsumo, norint patikrinti savo pojūčius.

Saulės „laikrodis“ ant jūsų rankos

Patikimiausias dienos laiko orientyras yra saulė, jei tik horizontas nėra užstotas pastatais ar kalnais. Paprasčiausias triukas, kurį galima išmokti per kelias minutes, yra nustatyti, kiek maždaug liko iki saulėlydžio, naudojant savo ranką.

Atsistokite taip, kad matytumėte saulę virš horizonto, ir ištiestos rankos atstumu po ja laikykite horizontaliai sudėtus pirštus. Kiekvienas pirštų „aukštis“ iki horizonto yra maždaug 15 minučių, o keturi pirštai, uždengiantys tarpelį tarp saulės ir horizonto, reiškia apie 1 valandą iki saulėlydžio.

Jei saulė kybo aukštai danguje ir iki horizonto tilptų, tarkime, 12 „pirštų“, galite spėti, kad liko apie 3 valandas šviesos. Žinoma, tai apytikslis skaičiavimas, bet stovyklavietėje ar ilgesniame žygyje jis padeda planuoti, kada pradėti ruoštis nakvynei.

Šešėlių ilgis ir kryptis

Saulės aukštis danguje tiesiogiai veikia daiktų šešėlius, todėl į juos pažiūrėjus galima nuspėti, ar rytas tik prasideda, ar jau artinasi pavakariai. Ryte šešėliai ilgi ir krenta į vakarus, vidurdienį jie trumpiausi ir nukreipti į šiaurę, o vakare vėl pailgėja, bet jau rodo į rytus.

Jei norite tikslesnio įvertinimo, galite įsmeigti tiesią lazdą į žemę ir kas 15–20 minučių pažymėti šešėlio galiuko padėtį. Taip gausite primityvų saulės laikrodį: trumpiausias šešėlis dažniausiai pasirodo apie vidurdienį (arba šiek tiek vėliau, priklausomai nuo vietos ir metų laiko).

Mėnulis kaip naktinis laikrodis

Naktį, kai nematyti saulės, laiko orientyras gali tapti mėnulis. Vis dėlto šis metodas reikalauja šiek tiek daugiau kantrybės ir supratimo, kaip mėnulis juda danguje.

Maždaug per 24 valandas mėnulis pereina apie 360 laipsnių kelią danguje, tad panašiai kaip saulė, jis „keliasi“ rytuose ir „leidžiasi“ vakaruose. Jei pastebite, kad mėnulis yra aukštai pietų kryptimi, dažniausiai tai reiškia, kad naktis įpusėjusi, o kai jis ką tik išlindo virš horizonto, paprastai laikas netoli vakaro pradžios.

Be to, mėnulio fazė išduoda apytikrį laiką, kada jis pasirodo. Per jaunatį mėnulis beveik nematomas ir būna šalia saulės, per pilnatį iškyla maždaug vakare ir šviečia visą naktį. Tai ne minutės tikslumo metodas, tačiau padeda suprasti, ar iki ryto dar daug valandų.

Ryto rasa, paukščiai ir augalai

Vėlyvą pavasarį ir vasarą viena iš natūralių žadintuvo funkcijų gamtoje yra paukščių balsai. Daugelis rūšių aktyviausiai gieda auštant, dar prieš patekant saulei, todėl staigaus ir gausaus čiulbėjimo pradžia dažniausiai reiškia, kad naktis jau ritasi į pabaigą.

Panašiai ir su rasa: gausiausia ji būna ankstyvą rytą, kai oras dar neįšilęs. Jei išėję į lauką pastebite, kad žolė dar šlapia, bet rasa jau akivaizdžiai pradėjusi džiūti, dažniausiai reiškia, kad saulė jau pakilusi bent valandą ar dvi.

Kai kurie augalai, pavyzdžiui, pienės ar kai kurios sodo gėlės, atidaro ir uždaro žiedus priklausomai nuo paros laiko. Tai daugiau įdomus stebėjimo objektas nei tikslus laikrodis, tačiau soduose gyvenę žmonės iš tokių pokyčių kadaise gana sėkmingai spręsdavo, kiek maždaug valandų yra prabėgę nuo aušros.

Žmogaus kūno „vidinis laikrodis“

Net be jokių išorinių ženklų žmonės neretai sugeba apytiksliai atspėti laiką, pasikliaudami pojūčiais. Mokslininkai kalba apie cirkadinius ritmus, tai natūralūs organizmo ciklai, kurie reguliuoja miegą, budrumą, alkį ir kūno temperatūrą.

Jei kasdien keliatės ir einate miegoti panašiu laiku, organizmas išmoksta „numatyti“, kada artėja rytas ar vakaras. Todėl nusnūdę be žadintuvo kartais pabundate beveik tiksliai tada, kada reikėjo, nors jokio laikrodžio nematėte.

Vis dėlto stresas, nereguliarus darbo grafikas ar ilgi skrydžiai per kelias laiko juostas šiuos ritmus lengvai išbalansuoja. Tuomet vidinis laikrodis suklysta ir be išorinių orientyrų atspėti laiką tampa gerokai sunkiau.

Žvaigždžių padėtis ir Šiaurinė žvaigždė

Kai dangus giedras, o mėnulis ne per ryškus, laikui nustatyti galima pasitelkti žvaigždes. Šiaurinė žvaigždė beveik sutampa su Žemės sukimosi ašimi, tad atrodo, kad visas dangus sukasi aplink ją, nors ji pati išlieka beveik vietoje.

Aplink Šiaurinę žvaigždę sukasi didysis ir mažasis Grįžulo ratai. Žinant, kaip jie atrodo ir kuriuo metų laiku maždaug kuriuo paros metu būna tam tikroje padėtyje, galima apytiksliai spręsti, kiek valandų praėjo po sutemų. Tai panašu į lėtą naktinį laikrodį danguje.

Šis metodas reikalauja praktikos ir išankstinių žinių, todėl labiau tinka žvaigždėmis besidomintiems žmonėms ar patyrusiems keliautojams. Tačiau net ir paprastas gebėjimas atrasti Šiaurinę žvaigždę padeda suprasti kryptis, o iš jų neretai lengviau nuspėti ir paros laiką, lyginant su kitais ženklais.

Kodėl šie triukai vis dar vertingi?

Šiandien dauguma žmonių visą laiką su savimi nešiojasi telefoną, todėl atrodytų, kad tokie metodai priklauso praeičiai. Tačiau nutrūkus ryšiui, išsikrovus įrenginiams ar keliaujant ten, kur nėra civilizacijos, gebėjimas perskaityti dangų ir aplinką tampa realia praktine pagalba.

Net jei niekada nepakliūsite į ekstremalią situaciją, bandymas nuspėti laiką pagal saulę, šešėlį ar paukščius yra neblogas žaidimas su savimi ir vaikais. Vėliau galima pasitikrinti laikrodžiu, kiek „prašovėte“, ir taip po truputį lavinti savo pojūtį.

Be to, šie senieji triukai primena, kad mūsų kasdienybė labai glaudžiai susijusi su gamtos ritmais, nors dažnai apie juos net nesusimąstome. Kartais užtenka kelioms minutėms atitraukti žvilgsnį nuo ekrano ir pažiūrėti į dangų, kad pajustumėte, kiek iš tiesų daug informacijos ten užkoduota.