Kaip iš tiesų skamba Šiaurės pašvaistė? Netikėtas žvilgsnis į tylųjį dangaus šou

Šiaurės pašvaistė daugeliui siejasi su tyla ir ramybe, tačiau dalis žmonių tvirtina ją ne tik matantys, bet ir girdintys. Jų pasakojimuose kartojasi minkštas spragsėjimas, tylus šniokštimas ar švelnus šiurenimas virš galvos.

Mokslininkai jau kelis dešimtmečius bando atsakyti, ar šie įspūdžiai yra realus fizikinis reiškinys, ar tik smegenų žaidimas. Į klausimą pamažu atsako akustiniai matavimai, atlikti didelės Saulės audrų veiklos laikotarpiais.

Kas iš tikrųjų yra pašvaistė?

Šiaurės pašvaistė atsiranda tada, kai į Žemę atskrieję įelektrinti Saulės dalelės susiduria su viršutiniais atmosferos sluoksniais. Susidūrimų metu oras ima švytėti skirtingomis spalvomis, dažniausiai žaliu, rožiniu ar violetiniu atspalviu.

Pati šviesa sklinda maždaug 100–300 kilometrų aukštyje, todėl žiūrint nuo žemės dangaus užuolaidos atrodo tylios ir neprieinamos. Būtent šis atstumas iš pirmo žvilgsnio paneigia mintį, kad žmogus galėtų išgirsti tiesioginį pašvaistės garsą.

Paslaptingi pasakojimai apie garsus

Vis dėlto keliautojai į šiaurės platumas jau daugiau kaip šimtmetį aprašo keistus garsus, lydinčius ryškiausius pašvaisčių šou. Istorinėse ekspedicijų užrašuose minimi žodžiai „šnypštimas“, „trūkčiojimas“, „tolimas traškesys virš galvos“.

Šiuolaikiniai liudijimai iš Norvegijos, Suomijos, Kanados ir Aliaskos kartoja panašius apibūdinimus. Pastebima, kad žmonės dažniau girdi šiuos garsus esant labai ryškioms, greitai kintančioms pašvaistėms ir itin šaltomis, ramiomis naktimis.

Ar garsai tik mūsų smegenyse?

Viena versija teigia, kad žmogaus smegenys gali „išversti“ matomą šviesos judėjimą į tariamą garsą. Stiprus vizualinis įspūdis, tamsa, tyla ir emocinis sujaudinimas sukuria itin jautrią būseną, kai bet koks foninis garsas atrodo susijęs su dangaus reiškiniu.

Kita galimybė susijusi su fiziologija: dalis žmonių turi sinestezijos bruožų ir tam tikrus pojūčius patiria keliomis juslėmis vienu metu. Tokiais atvejais ryškios spalvos ar greiti šviesos judesiai gali sukelti įspūdį, tarsi jie būtų girdimi.

Ką rodo garso matavimai?

Keliose šiaurės šalyse atlikti eksperimentai, kai jautrūs mikrofonai buvo įrengti atvirose erdvėse ir įjungti tik prognozuojant stiprias pašvaistes. Kai kurių naktų įrašų analizė parodė trumpus, labai tylus spragtelėjimus ir šnypštimus, sutampančius su intensyviausiais dangaus blyksniais.

Nustatyta, kad šie garsai sklinda ne iš paties švytinčio sluoksnio, o iš daug žemesnio, vos keliasdešimties metrų aukščio. Tai gerokai labiau atitinka atstumą, kurį žmogaus ausis gali įveikti be papildomos įrangos.

Elektros iškrovos šaltoje nakties atmosferoje

Viena iš labiausiai aptariamų hipotezių aiškina, kad stiprūs geomagnetiniai trikdžiai aplink Žemę sukuria elektrinius krūvius ir apatiniuose atmosferos sluoksniuose. Šie krūviai gali staiga išsilyginti sausame, šaltame ore virš žmogaus galvos.

Toks išsikrovimas, net jei yra labai silpnas, teoriškai gali sukelti trumpą spragtelėjimą ar šnypštimą, panašų į mažą elektrostatinį išlydį. Būtent tai ir įrašė kai kurie eksperimentai, stebėję pašvaisčių naktis užmiestyje, atokiau nuo triukšmo.

Kodėl garsai girdimi taip retai?

Jei pašvaistės garsai egzistuoja, jie labai tylūs ir lengvai paskęsta vėjyje, eisme ar net drabužių šiurenime. Todėl jie dažniausiai pastebimi šaltomis, beveik idealiai ramiomis naktimis, kai garsą slopinančių foninių šaltinių beveik nėra.

Be to, žmogaus klausa prastėja su amžiumi, ypač aukštesnių dažnių diapazone. Gali būti, kad didžiausią šansą išgirsti šiuos garsus turi jaunesni stebėtojai, ilgai išbūnantys lauke ir leidžiantys ausims prisitaikyti prie tylos.

Kaip pasiruošti „klausytis“ pašvaistės?

Norint padidinti galimybę išgirsti bent menkiausią šnypštimą, svarbiausia pasitraukti nuo miestų ir triukšmingų kelių. Tinka atviros vietos, pavyzdžiui, ežero pakrantė ar kalvų viršūnės, kur nėra medžių šlamesio virš galvos.

Reikia išjungti muziką, atsisakyti kalbų ir bent kelioms minutėms tiesiog sustingti, leidžiant ausims persijungti į labai tylų režimą. Tik taip galima atskirti, ar girdimas garsas išties susijęs su dangaus šviesa, ar su savo pačių judesiais sniege.

Ką tai pasako apie mūsų pojūčius?

Diskusijos dėl šiaurės pašvaisčių garsų atskleidžia, kaip sudėtingai sąveikauja mūsų jutimai ir aplinka. Net jei dalis patirties yra subjektyvi, ji vis tiek reali tiems, kurie ją išgyvena, ir formuoja jų santykį su gamta.

Tuo pat metu fizikiniai matavimai primena, kad gamtos reiškiniai retai būna tik vienos rūšies. Šviesa, elektra, garsas ir mūsų smegenų veikla čia susipina į vieną tylų, bet įsimintiną dangaus pasirodymą.