Baltijos jūros dugne sparčiai plečiasi deguonies beveik neturintys plotai, kuriuos mokslininkai vadina „mirusiosiomis zonomis“.
Naujausi ekspedicijų duomenys rodo, kad tokios zonos jau užima didžiules teritorijas ir daro poveikį visai jūros ekosistemai bei žuvų ištekliams.
Kas yra „mirusios zonos“?
Mokslininkai „mirtimi“ čia vadina ne tuštumą, o gyvybės įvairovės žlugimą.
Tokiose vietose deguonies koncentracija vandenyje tampa tokia maža, kad dauguma dugne gyvenančių organizmų nebegali išgyventi.
Pirmiausia nyksta jautriausi bestuburiai, paskui traukiasi žuvys ir kiti didesni gyvūnai.
Lieka tik prie ekstremalių sąlygų prisitaikę mikroorganizmai, kurie geba gyventi be deguonies.
Baltijos jūra yra ypač pažeidžiama tokiems reiškiniams dėl savo geografinės padėties ir sandaros.
Ji sekli, lėtai atsinaujina ir tik siaurais sąsiauriais susijungia su vandenynais, todėl užterštumas ir deguonies stygius čia kaupiasi ilgą laiką.
Kodėl deguonies jūroje ima trūkti?
Pagrindinė priežastis – per didelis maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, kiekis jūroje.
Šios medžiagos į Baltijos jūrą patenka su upėmis iš dirbamų laukų, miestų nuotekų, pramonės ir transporto.
Perteklinės maistinės medžiagos skatina masinį dumblių ir fitoplanktono žydėjimą.
Dumbliai trumpai suklesti, o vėliau nugrimzta į dugną, kur juos skaido bakterijos, sunaudodamos didžiulius deguonies kiekius.
Taip apačioje formuojasi sluoksniai, kuriuose deguonies beveik nelieka.
Esant silpniems vandens maišymosi procesams, šie sluoksniai užsibūna mėnesius ar net metus ir palaipsniui plinta didesnėse teritorijose.
Klimato kaita dar labiau apsunkina situaciją.
Šylant vandeniui ir daugėjant karštų, ramių vasarų, vandens sluoksniai mažiau maišosi, o deguonies trūkumo zonos lieka „įkalintos“ dugne.
Kokie požymiai matomi dugne?
Ekspedicijų metu matuojant deguonies kiekį jūros dugno prieigose fiksuojamos ryškios „duobės“, kuriose koncentracija nukrenta beveik iki nulio.
Tokiose vietose surinktuose mėginiuose dažnai aptinkamos juodos, sieros vandeniliu persisunkusios nuosėdos.
Gyvi didesni organizmai čia sutinkami retai.
Žuvys ir judrūs bestuburiai paprasčiausiai pasitraukia į deguonies turtingesnes zonas, jei tik turi kur pasitraukti.
Dėl ilgalaikio deguonies trūkumo nyksta ir sudėtingesnės buveinės, pavyzdžiui, povandeninės pievos ar akmenuoti rifai.
Juose kadaise klestėjusios bendrijos uždengiamos minkštomis dumblinėmis nuosėdomis, o biologinė įvairovė smarkiai sumažėja.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad atsigauti tokioms ekosistemoms užtenka ne vienerių metų.
Net ir pagerėjus deguonies sąlygoms, dugno bendrijų atkūrimas gali trukti ištisus dešimtmečius.
Kokios pasekmės žuvims ir žvejybai?
Deguonies trūkumas keičia žuvų pasiskirstymą ir elgseną.
Dalis žuvų rūšių traukiasi į seklumas arba į tas jūros dalis, kur deguonies dar pakanka.
Taip mažėja tinkamų buveinių plotas ir didėja konkurencija dėl maisto.
Ilgainiui tai gali atsiliepti žuvų populiacijų dydžiui ir žuvų ūkių planavimui.
Žvejams tampa sudėtingiau prognozuoti laimikius.
Tradicinės žvejybos vietos gali nuskursti, o žuvys persikelia į kitus rajonus, kartais – ir už įprastų žvejybos zonų ribų.
Be to, kai kurios rūšys jautresnės deguonies trūkumui nei kitos.
Jei labiausiai vertinamos komercinės rūšys pasitraukia ar sumažėja, tai atsiliepia ir pragyvenimo šaltiniams, ir vietos bendruomenių ekonomikai.
Ar Baltijos jūrą dar galima išgelbėti?
Mokslininkai pabrėžia, kad dalis sprendimų jau duoda rezultatų.
Daugelyje šalių pagerintos nuotekų valyklos, ribojamas fosforo kiekis skalbimo priemonėse, skatinama mažinti trąšų naudojimą žemės ūkyje.
Tačiau Baltijos jūra yra lėto atsako sistema.
Net sumažinus taršą, jau sukauptos maistinės medžiagos ir deguonies stygius dugne veiks ekosistemą dar daugelį metų.
Šiuo metu įvairios tyrėjų komandos nuolat stebi deguonies pokyčius ir maistinių medžiagų srautus.
Jie renka ilgalaikes duomenų sekas, kurios padeda suprasti, kaip greitai gali kisti „mirusios zonos“ ir kokios priemonės yra efektyviausios.
Ypač daug dėmesio skiriama žemės ūkio taršos mažinimui baseinuose, iš kurių upės įteka į Baltijos jūrą.
Aptariamos priemonės – nuo pakrantės juostų, kurios sulaiko maistines medžiagas, iki išmanesnio tręšimo planavimo ir organinių trąšų naudojimo.
Gamtoje vykstantys procesai gali būti ir sąjungininkai.
Atkuriamos pakrančių pelkės ir užliejamos pievos, kurios veikia kaip natūralūs filtrai, surišantys azotą ir fosforą dar prieš jiems patenkant į jūrą.
Vis dėlto vien gamtos savaiminio atsistatymo nepakanka.
Mokslininkai akcentuoja, kad norint sumažinti „mirusias zonas“, būtinos ilgalaikės ir nuoseklios politikos priemonės, apimančios kelias valstybes ir įvairius ūkio sektorius.
Kiekvieno regiono sprendimai, nuo trąšų normų iki nuotekų tvarkymo, tampa bendro paveikslo dalimi.
Baltijos jūra yra bendra, todėl ir atsakomybė už jos būklę yra dalijama visų pakrantės šalių.