Baltijos jūros dugne identifikuota kelias dešimtis kilometrų besidriekianti povandeninė upė atveria naują žvilgsnį į regiono klimato ir ekosistemų raidą.
Specialistai teigia, kad tai gali būti vienas svarbiausių pastarojo meto atradimų, susijusių su Baltijos jūros formavimusi ir būsimais pokyčiais.
Kaip atrandama povandeninė upė
Povandeninė upė aptikta detaliais jūros dugno žemėlapiais, sudarytais naudojant modernias akustines ir geofizikines technologijas.
Mokslininkai analizavo dugno reljefą didelės raiškos sonaro duomenyse ir užfiksavo ryškų, gyvą upės slėnį primenantį griovą, kuriuo juda vanduo ir nuosėdos.
Tyrėjai papildomai paėmė dugno nuosėdų mėginius ir registravo vandens judėjimą, kad įsitikintų, jog tai nėra tik senovinis sausumos slėnis, o vis dar aktyvi povandeninė sistema.
Ledynmečio palikimas jūros dugne
Preliminarūs duomenys rodo, kad ši povandeninė upė greičiausiai yra ledynmečio laikų sausumos upės liekana.
Tuomet, kai jūros lygis buvo žemesnis, ši vieta galėjo būti plati upių lyguma, kuria tekėjo tirpstančių ledynų vanduo.
Vėliau, kylant jūros lygiui ir regionui grimztant, senasis upės slėnis užsiplūdijo vandeniu, tačiau natūralūs reljefo kanalai išliko ir tapo jūros dugno dalimi.
Dabar šiais kanalais teka tankesnis, druskingesnis vanduo, o kai kuriais atvejais ir gėlo vandens srautai iš pakrantės požeminių rezervuarų.
Ką tai sako apie klimatą
Povandeninė upė yra tarsi natūralus archyvas, kuriame sukaupta informacija apie tūkstančius metų trukusius klimato pokyčius.
Dugno nuosėdos šiame kanale sluoksnis po sluoksnio fiksuoja, kokia buvo temperatūra, krituliai, gėlo ir sūraus vandens santykis įvairiais laikotarpiais.
Analizuodami šiuos sluoksnius mokslininkai gali tiksliau atkurti, kaip greitai tirpo ledynai, kaip kito jūros lygis ir kaip į šiuos procesus reagavo mūsų regiono ekosistemos.
Tai ypač svarbu šiandien, kai Baltijos regionas šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis, o senieji duomenys padeda vertinti dabartinių pokyčių mastą.
Mažai matomas, bet svarbus vandens kelias
Povandeninės upės paprastai neveikia taip akivaizdžiai kaip paviršiniai upių tinklai, tačiau jų įtaka yra reikšminga.
Per šiuos kanalus į jūrą patenka maistinės medžiagos ir cheminiai junginiai, kurie maitina planktoną ir žuvų išteklius.
Tuo pačiu kartu su srautais gali būti pernešami ir teršalai, pavyzdžiui, žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos ar cheminiai junginiai iš sausumos.
Todėl povandeninė upė yra svarbi grandis sprendžiant, kiek švarus iš tiesų yra vanduo, kuriuo kvėpuoja Baltijos žuvys ir kiti organizmai.
Galimas ryšys su metano išsiskyrimu
Vienas iš netikėtų šios atrastos sistemos aspektų – galimas ryšys su metano dujų kaupimu ir išsiskyrimu.
Dugno nuosėdose glūdi organinės medžiagos, kurios skaidantis išskiria metaną, o reljefo įdubos, tokios kaip senieji upių slėniai, gali veikti kaip spąstai šioms dujoms.
Jeigu klimatas ir toliau šils, didėja rizika, kad dalis sukaupto metano gali patekti į vandens stulpą, o iš ten ir į atmosferą.
Nors Baltijos jūra nėra didžiausias metano šaltinis pasaulyje, regioniniai pokyčiai gali turėti reikšmės vietiniam klimatui ir deguonies balansui vandenyje.
Ką tai reiškia Lietuvai
Nors povandeninė upė aptikta ne tik prie Lietuvos krantų, mūsų pakrantė yra šios sistemos dalis, todėl pasekmės gali būti apčiuopiamos ir vietos gyventojams.
Geriau supratus, kaip juda vanduo dugno kanalais, galima tiksliau prognozuoti teršalų sklaidą iš upių žiočių ir pramoninių zonų.
Tokie duomenys naudingi planuojant uostų plėtrą, jūrinių vėjo jėgainių parkus ir kitą infrastruktūrą, kad ji kuo mažiau trikdytų natūralius srautus.
Be to, gilesnis jūros dugno pažinimas padeda įvertinti, kokios dalys yra jautriausios klimato kaitos poveikiui ir kokias teritorijas verta pirmiausia saugoti.
Ateities tyrimų kryptys
Atradus povandeninę upę, pradėtas ilgas darbas detaliai ją ištirti: nuo hidrodinamikos iki biologinės įvairovės.
Planuojami nuolatiniai matavimai, kurie fiksuos vandens tėkmę, temperatūrą, druskingumą ir maistinių medžiagų kiekį įvairiais metų laikais.
Taip pat tikimasi, kad gauti duomenys bus įtraukti į pažangius Baltijos jūros modelius, kurie naudojami prognozuojant audras, deguonies stygių ir eutrofikacijos židinius.
Kuo tikslesni šie modeliai, tuo geriau savivaldybės ir valstybės institucijos gali planuoti krantų apsaugą, žuvininkystės politiką ir prisitaikymą prie klimato kaitos.
