Kaip veikia „plaukiojančios salos“ ežeruose ir upėse? Neįprastas reiškinys, kurį galima pamatyti gyvai

Plaukiojančios salos skamba kaip fantastikos knygos vaizdas, tačiau tai realus ir įvairiose šalyse stebimas reiškinys. Vandens telkiniuose kartais susiformuoja augalais apaugę kilimai, kurie juda, sukasi ir net „keliauja“ per ežerą ar pelkę.

Nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodo tarsi įprastos pievos lopinėlis, priartėjus paaiškėja, kad po kojomis nėra kieto grunto. Po storu samanų, žolių ir šaknų sluoksniu slypi vanduo, o visa miniatiūrinė ekosistema laikosi tik ant organinių liekanų ir oro kišenių.

Kas iš tikrųjų yra plaukiojanti sala?

Plaukiojanti sala yra iš vandens neiškylantis dirvos gabalas, o stora organinių medžiagų, šaknų ir augalų raizgalynė, kuri iškelta į paviršių dėl savo plūdrumo. Ši mase dažniausiai susidaro pelkėtose vietose, sekliuose ežeruose ar lėtose upėse.

Augant žolėms, nendrėms, viksvoms ir samanoms, jų šaknys susipina tarpusavyje ir su pūvančiomis augalų liekanomis. Tarp šių sluoksnių užstringa oras, o pati šaknų „kiliminė danga“ tampa pakankamai tvirta, kad išlaikytų ne tik paukščius, bet kartais ir žmogų.

Kaip tokios salos susiformuoja?

Dažniausiai plaukiojanti sala prasideda nuo nedidelio augalų sąnašyno, kuris atskyla nuo kranto arba nuo jau esamos pelkėjančios pakrantės. Vėjas, bangos ar stiprus potvynis gali atplėšti dalį augalais apaugusio pakraščio ir nustumti jį į atviresnį vandenį.

Ten ši atplaiša pagauna daugiau plūduriuojančių augalų, šakų ir lapų, kurie prikimba prie šaknų sluoksnio. Per daugelį metų taip susidaro storas kilimas, į kurį įsišaknija vis sudėtingesnė augalija ir net užauga krūmai.

Ką ant jų galima rasti?

Nedidelėse plaukiojančiose salose dažniausiai auga vandens pakrančių žolės ir smulkesni augalai: viksvos, samanos, nendrės, švendrai. Tokios salos primena judančią pelkės dalį, turinčią savo mikroreljefą ir net mažus „kalnelius“.

Didesnėse ir stabilesnėse salose kartais įsitvirtina krūmai ar menki medžiai. Jų šaknys perauga visą organinių medžiagų sluoksnį, o viršuje susiformuoja storesnė dirvos dalis, kur gali gyventi vabzdžiai, varlės, smulkūs graužikai ir perėti paukščiai.

Kodėl jos nenuskęsta?

Plaukiojanti sala laikosi ant vandens dėl plūdrumo, kurį užtikrina du pagrindiniai dalykai: uždarytas oras ir lėtas irimo procesas. Samanos ir pluoštinės šaknys sulaiko daug smulkių oro burbuliukų, kurie veikia kaip natūralūs plūdurai.

Be to, organinės medžiagos vandenyje suyra lėčiau nei sausumoje, ypač jei vanduo vėsus ir skurdus deguonimi. Tai reiškia, kad masė ne taip greitai tampa sunkia, o jos tankis ilgą laiką išlieka mažesnis nei aplinkinio vandens.

Kur tokias salas galima pamatyti?

Plaukiojančios salos dažniausiai aptinkamos ežeruose ir pelkėtuose vandens telkiniuose, kuriuose lėta vandens apykaita ir gausu augalijos. Gėluose vandenyse šis reiškinys paprastesnis, nes čia augalai geriau jaučiasi ir sukuria storesnį šaknų tinklą.

Yra ežerų, kuriuose tokios salos kasmet šiek tiek pasislenka, priklausomai nuo vėjo ir srovių krypties. Vietiniai gyventojai neretai pastebi, kad „salelė“ per kelis metus priartėjo prie kranto ar, priešingai, nuslinko į kitą pakraštį.

Ar jos pavojingos žmogui?

Plaukiojančios salos yra įdomus reiškinys, bet jos gali būti pavojingos, jei ant jų lipama neapdairiai. Iš viršaus jos atrodo kaip tvirta pieva, tačiau po kojomis nėra kieto grunto, o tik elastingas kilimas, kuris kai kuriose vietose gali būti plonesnis.

Jei žmogus žengia ant nestabilios vietos, sala gali įdubti, įplyšti ar net praplėšti ertmę iki vandens. Net ir tvirtesniuose plotuose pusiausvyrą prarasti lengva, todėl toks paviršius labiau tinka stebėti iš valties ar kranto, o ne testuoti savo drąsą.

Kokia jų nauda ekosistemai?

Nors žmogui plaukiojanti sala gali atrodyti kaip pavojinga keistenybė, daugeliui gyvūnų ji yra saugus prieglobstis. Ant tokių salų perėti mėgsta paukščiai, nes čia sunkiau pasiekti sausumos plėšrūnams, o pačios salos gali lėtai slinkti toliau nuo trikdžių.

Salos taip pat veikia kaip natūralūs filtrai: jų šaknys sugeria dalį maistinių medžiagų, kurios kitu atveju sukeltų vandens „žydėjimą“. Tuo pačiu jos sudaro pavėsį ir slėptuves žuvims bei kitiems vandens organizmams.

Plaukiojančios salos ir žmonių kuriamos konstrukcijos

Įkvėpti šio natūralaus reiškinio, kai kuriose šalyse pradėtos kurti dirbtinės plaukiojančios salos. Tai specialios konstrukcijos su sodinukais, kurių tikslas mažinti vandens taršą ir suteikti buveinių vandens paukščiams miestuose ar intensyviai naudojamuose uostuose.

Tokios technologiškai sukurtos salos primena plūdurus su pridėtu dirvos sluoksniu, per kurį auga augalai ir leidžia šaknims laisvai siekti vandenį. Jos dažnai įrengiamos taip, kad neplaukiotų bet kur, o būtų pritvirtintos prie krantų ar specialių inkarų.

Ar plaukiojančios salos gali dingti?

Laikui bėgant plaukiojančios salos keičiasi: jos gali sustorėti ir galiausiai prisigerti tiek, kad nuskęsta arba prisitvirtina prie dugno. Kartais jos susijungia su krantu ir tampa nauja, jau nebe judria pakrantės dalimi.

Kitu atveju, jei sąlygos keičiasi ir vandens lygis krenta, sala gali prisiglausti prie dugno ir tapti paprasčiausia pelke. Taip šis keistas reiškinys pamažu išnyksta, užleisdamas vietą įprastiems kraštovaizdžio vaizdams.