Ką slepia ledynų „mėlynoji šerdis“? Spalva, kuri pasako daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

Ledo kalnai daugeliui asocijuojasi su balta ir pilka, tačiau atidžiau pažvelgus, ledynuose atsiveria stulbinančiai sodri mėlyna spalva. Ji ne tik graži, bet ir atskleidžia, kas vyksta giliai po ledo paviršiumi, kaip ledynai sensta ir kinta.

Mėlyni ledo tuneliai, lyg stikliniai bokštai iššokančios ledo šukės ir šviesą sugeriantis gilus atspalvis vilioja keliautojus bei fotografus. Tačiau šis reiškinys yra ne optinė iliuzija, o labai konkretus fizikos ir klimato procesų rezultatas.

Kaip atsiranda „tikras“ ledas

Kasdien matomas sniegas ir ant ežerų susidarantis ledas dažniausiai yra baltas, nes sudarytas iš daugybės oro pilnų kristalų. Šviesa ant jų išsiskaido į visas puses, todėl mūsų akims jis atrodo šviesus ir nepermatomas.

Ledynuose situacija kitokia. Per šimtus ar net tūkstančius metų sniego sluoksniai suslegia taip stipriai, kad oras beveik visiškai išspaudžiamas, o kristalai susilieja į itin tankų ledą. Būtent toks tankis ir reikalingas, kad išryškėtų gili mėlyna spalva.

Kodėl ledas tampa mėlynas

Vanduo sugeria raudoną ir geltoną matomos šviesos dalį, o mėlyną praleidžia ir išsklaido, todėl ši mums atrodo ryškiausia. Plonas ledas arba vandens sluoksnis dar nespėja pakankamai „paslėpti“ šiltesnių atspalvių, todėl atrodo skaidrus ar balkšvas.

Tik kai ledo storis pasiekia kelis metrus ar daugiau, raudonesni spinduliai sugerti beveik visiškai. Mūsų akys tuomet regi tai, kas liko, mėlynus ir žalsvus atspalvius, kurie ir suteikia tuneliams ar įtrūkimams įstabią spalvą.

Kur galima pamatyti mėlynąjį ledą

Mėlyno ledo vietos geriausiai matomos ten, kur ledynas atsidengia ar skyla. Tai gali būti atviri plyšiai, tirpstančių upelių išgraužti tuneliai, ledo urvai ar nuo ledyno krašto atsiskyrę luitai, vadinami ledkalniais.

Tokie vaizdai dažni Grenlandijos, Antarktidos, taip pat Aliaskos ir Patagonijos ledynuose. Kai kurie ledkalniai, kažkada buvę giliai ledyno viduje, į vandenyną atitrūksta tarsi didžiuliai mėlyni stiklo gabalai, kuriuos išryškina saulė ir kontrastas su tamsiu vandeniu.

Ką spalva išduoda apie amžių

Kuo ledas mėlynesnis, tuo jis dažniausiai senesnis ir tankesnis. Tam, kad susidarytų tokia struktūra, reikia ne vienų metų žiemos, o ištisų šimtmečių lėto suslėgimo ir persikristalizavimo.

Tokio ledo gabalai yra laikomi tarsi senoviniu archyvu. Juose, be spalvos, saugomos ir oro burbuliukų liekanos, pagal kurias tyrėjai nustato praeities atmosferos sudėtį, senų išsiveržimų pėdsakus ar net senųjų gaisrų dulkes.

Ledynų įtrūkimai kaip natūralios galerijos

Ledynų paviršius retai būna lygus. Kai ledo masė juda į slėnius ar slenka per nelygų pagrindą, jis ima skilinėti, formuodamas gilias plyšius. Jų sienos dažnai atidengia pačius seniausius sluoksnius, kurie ir sužiba mėlynai.

Į šiuos plyšius patekęs tirpsmo vanduo dar labiau pagilina spalvą, nes užpildo mažus tarpus ir sušlifuoja paviršių. Dėl to susidaro įspūdis, tarsi stovėtumėte krištoliniuose koridoriuose, nors iš tiesų tai tūkstantmečius spaustas sniegas.

Mėlynas ledas ir klimato signalai

Nors iš pirmo žvilgsnio mėlynos ledo sienos atrodo tarsi nesikeičiantis gamtos kūrinys, jų matomumas tiesiogiai susijęs su kintančiu klimatu. Kai ledynai sparčiai tirpsta, atsiveria vis daugiau gilesnių sluoksnių, todėl mėlynų vietų vietomis daugėja.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai reiškia ir paties ledo nykimą. Ten, kur anksčiau buvo daugiametis ledas, dabar dažniau matomos tamsios uolos ar vandens telkiniai. Taip mėlynas ledas tampa ir savotišku įspėjamuoju ženklu, kad senasis archyvas tirpsta.

Ar galima „nusinešti“ mėlynumą namo?

Kelionių nuotraukose mėlyno ledo tonai atrodo taip švytintys, kad kyla klausimas, ar tai nėra vien fotografų triukai. Dalį efekto išties sustiprina ekspozicija ir kontrasto koregavimas, tačiau pats principas išlieka toks pat, be papildomų magijų.

Jei tokį ledą išsineštumėte ir laikytumėte kambaryje, jis greitai prarastų savo gryną atspalvį. Tirpdamas jis vėl prisipildytų mažų oro ertmių, paviršius suskeldėtų ir pradėtų labiau sklaidyti šviesą. Tai grąžintų jį į mums įprastesnį baltą ar skaidrų toną.

Kodėl ši spalva taip traukia

Mėlynas ledas jungia kelias patrauklias savybes: retumą, aiškų fizikinį paaiškinimą ir vizualinį kontrastą su aplinka. Mūsų akys jautrios mėlyniems tonams, o ypač tada, kai jie išsiskiria iš pilkų uolų ir baltų sniego laukų.

Todėl nemažai keliautojų planuoja maršrutus būtent taip, kad galėtų patekti į ledo urvus ar pamatyti atsivėrusius plyšius. Šis susitikimas, kai supranti, kad žiūri ne į dekoraciją, o į kelių šimtų metų sniego sluoksnius, dažnam palieka stipresnį įspūdį nei bet kuris muziejus.