Kodėl kai kurie žmonės skaičius jaučia kaip spalvas? Keistas sutrikimas, kuris atskleidžia smegenų paslaptis

Dalis žmonių pasaulį patiria visiškai kitaip nei dauguma: raidės jiems atrodo spalvotos, garsai turi skonį, o savaitės dienos atrodo tarsi išsidėsčiusios erdvėje. Šis neįprastas reiškinys vadinamas sinestezija.

Nors skamba tarsi iš fantastikos kūrinio, sinestezija yra realus ir mokslo tyrinėjamas smegenų veiklos ypatumas, padedantis geriau suprasti, kaip susiformuoja mūsų pojūčiai ir atmintis.

Kas yra sinestezija?

Sinestezija vadinama būsena, kai vienas dirgiklis automatiškai sukelia papildomą, su juo įprastai nesusijusį pojūtį. Pavyzdžiui, žmogus išgirdęs garsą spontanškai pamato tam tikrą spalvą.

Šie pojūčiai žmogui atrodo savaime suprantami ir nuoseklūs, jie kartojasi visą gyvenimą ir nėra sąmoningai sugalvoti ar įsivaizduoti. Dėl to sinestezija skiriasi nuo paprastos metaforos ar vaizdingo mąstymo.

Dažniausios sinestezijos formos

Viena labiausiai paplitusių formų yra grafemų ir spalvų sinestezija, kai raidės ir skaičiai nuolat matomi tam tikromis spalvomis. Pavyzdžiui, skaičius 4 visada atrodo žalias, o raidė A visada raudona.

Kita forma yra laiko ir erdvės sinestezija, kai žmogus metus, mėnesius ar savaitės dienas tarsi regi kaip išsidėsčiusias aplink jį erdviniame žemėlapyje. Dar retesniais atvejais skoniai siejami su žodžiais, o prisilietimai gali būti patiriami kaip spalvos.

Ar tai sutrikimas, ar privalumas?

Nors dažnai vadinama sutrikimu, medicininiu požiūriu sinestezija paprastai nesukelia žalos ir nelaikoma liga. Dauguma sinestetų kasdien gyvena visiškai įprastą gyvenimą ir ilgai net nesupranta, kad jų patirtis išskirtinė.

Kai kuriems žmonėms sinestezija tampa net privalumu: spalvotos raidės ar skaičiai padeda lengviau prisiminti datas, telefono numerius ar formules, o saviti pojūčiai skatina kūrybiškumą mene ir muzikoje.

Iš kur atsiranda sinestezija?

Mokslininkai dar neturi galutinio atsakymo, tačiau dažniausiai minimos dvi pagrindinės hipotezės. Pirma teigia, kad sinestetų smegenyse yra stipresni ryšiai tarp skirtingų jutiminių centrų, todėl dirgiklis lengviau „persijungia“ į kitą pojūčių sistemą.

Antra hipotezė kalba apie sumažintą pojūčių filtravimą: smegenys ne taip griežtai atskiria, kuri informacija priklauso kuriam jutimui, todėl atsiranda persidengiančios patirtys. Abi idėjos turi tyrimais pagrįstų užuominų, tačiau klausimų vis dar daug.

Kaip atskirti tikrą sinesteziją nuo vaizduotės?

Skiriamasis sinestezijos bruožas yra pastovumas ir automatiškumas. Jei žmogus nuo vaikystės nuosekliai mato skaičių 7 kaip mėlyną ir šis spalvos įspūdis nepasikeičia bėgant metams, tikimybė, kad tai sinestezija, gana didelė.

Tyrėjai dažnai naudoja testus, kuriuose sinestetai prašomi pakartotinai nurodyti, kokia spalva jiems siejasi su konkrečiu simboliu. Paprastas žmogus per laiką dažnai suklysta ar pakeičia nuomonę, o sinestetų atsakymai išlieka stulbinamai tikslūs.

Kiek žmonių turi sinesteziją?

Skirtingi tyrimai pateikia nevienodus skaičius, nes daug kas priklauso nuo to, kokia sinestezijos forma tiriama ir kokie kriterijai taikomi. Vis dėlto vertinama, kad tam tikrą sinestezijos tipą gali turėti nuo kelių iki keliolikos proc. gyventojų.

Dalies žmonių sinestezija būna tokia švelni, kad jie niekada nesusimąsto apie savo išskirtinumą. Tik susidūrę su aprašymais ar testais jie suvokia, jog jų „normalus“ būdas matyti skaičius ar dienas kitų žmonių akimis atrodo neįprastai.

Sinestezija vaikystėje ir šeimose

Dažnai sinestetai savo pojūčius prisimena nuo ankstyvos vaikystės, todėl manoma, kad svarbų vaidmenį turi genetika ir smegenų vystymasis. Kai kuriose šeimose sinestezija kartojasi per kelias kartas, nors jos forma gali skirtis.

Įdomu tai, kad vaikų piešiniuose kartais matomos nuoseklios spalvos konkrečioms raidėms ar savaitės dienoms. Suaugus, daliai žmonių tokie ryškūs ryšiai nusilpsta, tačiau sinestetų atveju jie išlieka labai stabilūs.

Ką sinestezija atskleidžia apie smegenis?

Sinestezija parodo, kad mūsų pojūčiai nėra visiškai atskiri kanalai, veikiantys izoliuotai. Net ir nesant sinestezijos, kasdien patiriame jų persidengimą: aštrus garsas gali „atrodyti“ ryškus, o žemas tonas „sunkus“.

Tyrinėdami sinestetus, mokslininkai geriau supranta, kaip smegenys sukuria vientisą pasaulio vaizdą ir kodėl kai kurios asociacijos būna tokios stiprios, kad tampa nevalingomis. Tai padeda aiškintis ir atminties, ir kūrybiškumo mechanizmus.

Ar įmanoma „išmokti“ sinestezijos?

Šiuo metu nėra įrodymų, kad tikrą sinesteziją būtų galima išmokti ar įgyti specialiais pratimais. Tačiau treniruojant atmintį ir sąmoningai kuriant ryšius tarp formų, spalvų ir garsų, galima išsiugdyti stipresnes asociacijas, kurios primena sinesteziją.

Skirtumas tas, kad tikra sinestezija yra automatinė ir nelabai valdoma, tuo metu išmoktos asociacijos paprastai reikalauja pastangų ir gali greitai išnykti, jei jų nebeprimenama. Vis dėlto tokie pratimai atskleidžia, kokios plastiškos yra žmogaus smegenys.

Kodėl ši tema traukia mokslininkus ir menininkus?

Sinestezija ypač domina menininkus, kompozitorius ir dizainerius, nes padeda ieškoti naujų būdų sujungti garsą, spalvą ir formą. Kai kurie kūrėjai bando vizualiai perteikti, kaip atrodo muzika sinestetų akimis, kad ir kiti galėtų bent iš dalies patirti tokią pasaulio versiją.

Mokslininkams tai tampa langas į klausimą, kaip iš neuronų veiklos atsiranda subjektyvūs išgyvenimai. Kuo daugiau žinoma apie sinesteziją, tuo geriau suprantame ir kasdienį suvokimą, kuris daugeliui atrodo savaime suprantamas ir nekelia klausimų.