Jauni lietuviai ima kalbėti apie perdegimą darbe: kodėl „viskas gerai“ kaukė ėmė trūkinėti

Vis daugiau 25–35 metų lietuvių pripažįsta išgyvenantys perdegimą darbe, nors išoriškai atrodo, kad viskas sekasi puikiai.

Nuotolinis darbas, nuolatinis prisijungimas prie telefono ir neapibrėžtumas dėl ateities keičia tai, kaip jauni žmonės suvokia karjerą ir savo ribas.

Nuolatinis skubėjimas tapo norma

Daug jaunų specialistų dirba pozicijose, kurios formaliai leidžia lankstumą, tačiau realiai reikalauja būti pasiekiamiems beveik visą laiką.

Darbo diena dažnai nesibaigia išjungus kompiuterį, nes žinutės ir užduotys persikelia į telefoną ir vakarus.

Po kelių metų tokio tempo kūnas ir psichika ima siųsti signalus: nuovargis nepraeina, sunku susikaupti, vis dažniau lydi nerimas.

Kai kurie pastebi, kad savaitgaliai nebeatstato jėgų, o atostogos tampa tik bandymu „atsijungti“ ir pamiršti darbą, o ne poilsio laiku.

Perdegimas nebėra tik vadovų problema

Perdegimas anksčiau dažnai buvo siejamas su aukščiausio lygio vadovais ar medikais, dirbančiais ekstremaliomis sąlygomis.

Šiandien vis dažniau apie jį kalba programuotojai, rinkodaros specialistai, projektų vadovai, dizaineriai ar finansų analitikai.

Įtampos šaltiniai skirtingi, tačiau dažnai kartojasi tos pačios temos.

Jauni žmonės mini nuolatinį rezultatų matavimą, palyginimus su kolegomis ir sunkumą atskirti, kur baigiasi darbas ir prasideda asmeninis gyvenimas.

Prie to prisideda ir neoficiali nuostata, kad „reikia įrodyti“, jog esi vertas savo vietos ir atlygio.

Ypač tai jaučia tie, kurie greitai kyla karjeros laiptais arba dirba tarptautinėse komandose, kur skirtingos laiko juostos pailgina darbo dieną.

Tylus atsitraukimas – gynybinė reakcija

Pastaraisiais metais vis dažniau minimas tylus atsitraukimas, kai žmogus formaliai neatleidžiamas ir neišeina iš darbo, tačiau emociškai iš jo pasitraukia.

Darbuotojas atlieka tik tiek, kiek būtina pagal pareigines instrukcijas, ir sąmoningai nebesiima papildomų iniciatyvų.

Daliai jaunų specialistų tai tampa būdu savarankiškai nubrėžti ribas, kai organizacija tų ribų nepaiso.

Kiti tyliai atsitraukia, nes jaučiasi neįvertinti, pavargę ar netikri, ar jų pastangos kam nors rūpi.

Darbdaviams ši tendencija kelia nerimą, nes krenta įsitraukimas ir komandinė dvasia.

Tačiau daugeliu atvejų tylus atsitraukimas yra ne tinginystės, o per ilgo ignoravimo savo poreikių pasekmė.

Ką jauni žmonės daro kitaip

Nors perdegimo tema atrodo niūri, vis daugiau jaunų lietuvių ieško būdų sau padėti anksčiau, nei situacija tampa kritinė.

Dalis pradeda lankyti psichoterapiją, įsiveda griežtesnes taisykles dėl darbo laiko ir sąmoningai kuria gyvenimą ne tik aplink karjerą.

Vis dažniau pasirenkama atvira kalba su vadovu apie krūvį, lūkesčius ir prioritetus.

Kai kuriose komandose atsiranda aiškesnės vidaus taisyklės: neatsakyti į žinutes po tam tikros valandos, nelaukti atsakymo savaitgaliais, planuoti susitikimus ribotomis valandomis.

Kai kurie jauni specialistai daro sąmoningą karjeros pauzę: keičia aukštą pareigybę į paprastesnį darbą, išeina į ilgesnes neapmokamas atostogas ar renkasi laisvai samdomą veiklą.

Tai ne visada lengvas sprendimas, bet daugeliui suteikia galimybę iš naujo įvertinti, ko iš tiesų nori iš savo profesinio kelio.

Darbdavių vaidmuo ir atsakomybė

Perdegimo ir tylaus atsitraukimo problema negali būti palikta tik patiems darbuotojams.

Darbdaviai, kurie rimtai vertina talentų išlaikymą, vis dažniau peržiūri savo kultūrą ir darbo organizavimą.

Prie realių pokyčių prisideda aiškesni prioritetai, mažiau neplanuotų užduočių, konstruktyvus grįžtamasis ryšys ir pagarba darbo laikui.

Ne mažiau svarbus ir skatinimas atostogauti bei po atostogų neskubėti darbuotojo užversti užduotimis.

Jauni darbuotojai dažnai vertina ne tik atlyginimą, bet ir tai, ar jų organizacija žiūri į juos kaip į žmones, o ne tik kaip į resursą.

Todėl nuoširdus domėjimasis darbuotojų gerove tampa ne gera valia, o būtina sąlyga, jei įmonė nori išlikti patraukli.

Kaip atpažinti, kad artėja riba?

Perdegimas retai ateina staiga – dažniau tai lėtai besikaupiantis procesas.

Pirmieji ženklai gali būti nuolatinis nuovargis, vis didesnis ciniškumas darbo atžvilgiu, sunkumas pradėti net paprastas užduotis.

Jei pradedama dažniau sirgti, sutrinka miegas, o laisvalaikio veiklos nebedžiugina, verta sustoti ir įsivardyti, kas vyksta.

Neilgas pokalbis su šeimos gydytoju, psichikos sveikatos specialistu ar patikimu žmogumi artimoje aplinkoje kartais tampa pirmu žingsniu pokyčių link.

Nors apie perdegimą Lietuvoje dar mokomasi kalbėti atvirai, tai darydami jauni žmonės padeda keisti ir platesnį požiūrį į darbą.

Vis dažniau akcentuojama, kad sėkmė nėra vien karjeros pasiekimai, o ilgalaikė galimybė gyventi taip, kad pakaktų jėgų ir darbui, ir sau pačiam.