Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad didžiausia plastiko problema slypi ne dideliuose buteliuose ar maišeliuose, o plika akimi nematomose dalelėse.
Mikroplastikas jau randamas jūrose, dirvožemyje, ore ir net geriamajame vandenyje, todėl klausimas, kiek jis veikia mūsų sveikatą, tampa vis aktualesnis.
Kas yra mikroplastikas?
Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, mažesnės nei penki milimetrai.
Dar smulkesnės, nanoplastiko dalelės, yra tokios mažos, kad gali prasiskverbti į audinius ir ląsteles, nors jų tyrimai dar tik įsibėgėja.
Dalelės gali būti pirminės, tyčia gaminamos tokio dydžio, arba antrinės, susidarančios irimui skylant didesniems plastiko gaminiams.
Abiem atvejais galutinis rezultatas tas pats – aplinkoje cirkuliuojančios dalelės, kurios nepastebimai patenka į mitybos grandinę.
Kaip mikroplastikas patenka į aplinką
Didelė taršos dalis susidaro dėvintis sintetinėms tekstilėms.
Kiekvieno skalbimo metu nuo poliesterio, akrilo ar nailono drabužių nusiplauna tūkstančiai plika akimi nematomų skaidulų.
Nuotekų valymo įrenginiai sulaiko tik dalį šių skaidulų.
Likusi dalis pasiekia upes, ežerus ir galiausiai jūras, kur patenka į žuvų ir kitų organizmų virškinimo sistemas.
Prie taršos prisideda ir automobilių padangos, kurios trinasi važiuojant keliais.
Susidarančios mikroplastiko ir gumos dalelės vėjuotomis dienomis pakyla į orą arba su lietaus vandeniu nuplaunamos į kanalizaciją ir vandens telkinius.
Savo dalį prideda pakuotės, vienkartiniai indai, plastikiniai maišeliai ir kiti daiktai, lėtai yrantys aplinkoje.
Net jei jie nesimėto gamtoje, ilgainiui, per atliekų tvarkymo grandines, dalis plastiko taip pat virsta smulkiais fragmentais.
Kur jis slepiasi mūsų kasdienybėje
Moksliniai tyrimai rodo, kad mikroplastiko randama labai įvairioje aplinkoje.
Dalis dalelių aptinkama geriamajame vandenyje – tiek iš čiaupo, tiek buteliuose.
Jų nustatoma ir maiste, ypač jūrų gėrybėse, druskoje, dalyje perdirbtų produktų.
Ant stalo mikroplastikas gali patekti ir nuo pačios pakuotės, kai smulkios dalelės nusitrina ir pereina į maistą.
Nustatyta, kad mikroplastiko būna ir ore, ypač uždaruose patalpose.
Čia didelę dalį dalelių sudaro sintetinės tekstilės skaidulos ir plastiko dulkelės, besikaupiančios ant paviršių.
Kvėpuodami dalį jų įkvepiame, o kitos gali nusėsti ant maisto ir indų.
Taip formuojasi mažai pastebimas, bet nuolatinis foninis poveikis žmogaus organizmui.
Kokia galima rizika sveikatai?
Mikroplastiko poveikis sveikatai dar nėra iki galo aiškus, tačiau jau žinomos kelios galimos rizikos kryptys.
Viena jų – mechaninis poveikis audiniams, kai smulkios dalelės kaupiasi virškinamajame trakte ar kituose organuose.
Kita kryptis – cheminės medžiagos, kurios naudojamos plastiko gamyboje arba prie jo prisitvirtina aplinkoje.
Jos gali veikti hormonų sistemą, skatinti uždegiminius procesus ar trikdyti ląstelių veiklą.
Tyrėjai taip pat analizuoja, kaip plastiko paviršiuje prisitvirtinusios bakterijos ir kiti mikroorganizmai gali patekti į organizmą.
Kol kas dauguma duomenų rodo, kad didžiausia rizika gali būti ilgalaikis, daugelį metų trunkantis poveikis.
Vis dėlto iki šiol trūksta plataus masto, ilgalaikių žmogaus sveikatos stebėsenos tyrimų.
Dėl to mokslininkai pabrėžia atsargumo principą ir rekomenduoja riboti nereikalingą plastiko naudojimą jau dabar.
Ką gali padaryti gyventojai
Vienas praktiškiausių žingsnių – mažinti sintetinių audinių skalbimą ir rinktis ilgaamžiškus drabužius.
Galima skalbti rečiau, rinktis švelnesnes programas ir pilnai užpildytą skalbimo mašiną, kad mažėtų trintis.
Padeda ir specialūs skalbinių maišai ar filtrai, skirti sulaikyti mikroplastiko skaidulas.
Jie nesprendžia problemos iš esmės, bet gali sumažinti dalelių patekimą į nuotekas.
Maisto pirkimo metu verta rinktis mažiau perteklinio plastiko pakuočių.
Stikliniai, metaliniai ar daugkartiniai indai dažnai yra patvaresnė ir ilguoju laikotarpiu ekonomiškesnė alternatyva.
Vandeniui gali būti naudojami namų filtrai, nors jų efektyvumas mikroplastikui skiriasi.
Renkantis įrangą verta atkreipti dėmesį į filtravimo lygį ir nepradėti savarankiškai gręžti ar modifikuoti sistemų, kurios tam nepritaikytos.
Svarbi ir bendruomeninė dimensija.
Vietos iniciatyvos, savivaldybių sprendimai dėl nuotekų valymo modernizavimo, gamintojų atsakomybė ir nacionalinė aplinkos politika turi didelę įtaką tikriems pokyčiams.
Nors mikroplastiko visiškai išvengti šiandien praktiškai neįmanoma, informuoti sprendimai gali gerokai sumažinti tiek asmeninę, tiek bendrą aplinkos taršą.
Plintant naujiems tyrimams, šios priemonės padeda laimėti laiko ir prisitaikyti prie mokslo pateikiamų įžvalgų.
