Per pastaruosius kelerius metus mokslininkai vis dažniau aptinka mikroplastiką ne tik vandenynuose ar dirvožemyje, bet ir žmogaus organizme.
Šios mažytės dalelės randamos kraujyje, plaučiuose, žarnyne ir net placentoje, todėl kyla klausimas, kokią realią grėsmę jos kelia sveikatai.
Kas yra mikroplastikas ir kaip jis atsiranda?
Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai.
Dar smulkesnės, nanometro dydžio, dalelės kartais vadinamos nanoplastiku ir gali lengviau prasiskverbti į ląsteles.
Vienas mikroplastiko šaltinis yra didesni plastiko gaminiai, kurie ilgainiui suyra veikiami saulės, temperatūros ir mechaninio trynimosi.
Kitas šaltinis – specialiai pagamintos mikrodalelės, anksčiau naudotos kosmetikoje ar valymo priemonėse, taip pat sintetinių audinių plaušeliai.
Prie taršos prisideda ir automobilių padangų, dažų, pakuočių dėvėjimasis.
Šios dalelės keliauja oru, upėmis ir galų gale pasiekia žmogaus mitybos grandinę.
Kaip mikroplastikas patenka į žmogaus organizmą?
Mokslininkai išskiria tris pagrindinius kelius: maistą, vandenį ir orą.
Kiekvieną dieną žmogus gali praryti ar įkvėpti tūkstančius mikrodalelių, nors tikslius skaičius nustatyti sunku.
Mikroplastiko randama žuvyse, jūros gėrybėse, druskoje, meduje, išpilstytame ir iš čiaupo tekančiame vandenyje.
Dalelės aptinkamos ir kai kuriuose gėrimuose bei perdirbtuose maisto produktuose.
Didelė dalis į organizmą patenka oru.
Kai dėvisi sintetiniai drabužiai, kilimai, plastikiniai paviršiai, smulkūs plaušeliai ir dalelės gali sklandyti patalpose ir būti įkvepiami.
Ką jau žinome apie poveikį sveikatai?
Moksliniai tyrimai su ląstelėmis ir laboratoriniais gyvūnais rodo, kad mikroplastiko dalelės gali sukelti uždegiminius procesus ir oksidacinį stresą.
Taip pat tiriama, kaip jos veikia imuninę sistemą, hormonus ir medžiagų apykaitą.
Dalelės gali veikti kaip „vežėjai“, ant savo paviršiaus nešdamos kitus teršalus ir chemines medžiagas.
Tarp jų – tam tikri minkštikliai, antipirenai ar pesticidų likučiai, kurie patys savaime gali būti toksiški.
Žmogaus organizme mikroplastikas jau aptiktas kraujyje, plaučių audinyje, žarnyne, širdies audiniuose po medicininių procedūrų ir placentoje.
Vis dėlto dar nėra aišku, kaip ilgai dalelės išlieka ir kiek jų organizmas pajėgia pašalinti.
Kol kas tiesioginių įrodymų, kad dabartiniai mikroplastiko kiekiai kasdienėje aplinkoje neabejotinai sukelia tam tikrą ligą, nėra.
Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad signalų apie galimą žalą daugėja, todėl būtina atsargumo principo laikysena.
Ar įmanoma sumažinti savo ekspoziciją?
Visiškai išvengti mikroplastiko šiuolaikiniame pasaulyje praktiškai neįmanoma.
Tačiau kasdieniai pasirinkimai gali sumažinti bendrą kiekį, su kuriuo susiduriame.
Viena iš krypčių – mažinti sąlytį su vienkartiniu plastiku, ypač ten, kur produktai kaitinami ar laikomi ilgai.
Pavyzdžiui, karštą maistą ar gėrimus geriau pilti į stiklines ar metalines talpas, o ne į vienkartinius plastikinius indus.
Virtuvėje verta rinktis stiklines ar nerūdijančio plieno maisto dėžutes, ypač jei maistas šildomas mikrobangų krosnelėje.
Plastikinių pjaustymo lentelių vietą gali užimti medinės ar stiklinės.
Namuose naudinga dažniau vėdinti ir drėgnu būdu valyti dulkes.
Taip sumažinama ore sklandančių sintetinių plaušelių ir kitų dalelių, kurioms jautrūs vaikai ir žmonės, turintys kvėpavimo sutrikimų.
Skalbimo metu iš sintetinių audinių išsiskiria daug mikroskopinių plastiko pluoštų.
Trumpesnės, žemesnės temperatūros programos, pilnesnė skalbyklė ir specialūs filtrai ar skalbimo maišeliai gali sumažinti išplaunamų plaušelių kiekį.
Ką daro mokslas ir pramonė?
Tyrėjai kuria vis tikslesnius metodus, leidžiančius aptikti vis mažesnes daleles įvairiose terpėse.
Tai padeda stebėti, kur ir kokiais kiekiais mikroplastikas kaupiasi, ir geriau įvertinti rizikas žmonėms.
Pramonėje daugėja iniciatyvų kurti lengviau perdirbamas arba greičiau suyrančias medžiagas.
Tačiau biodegraduojantis plastikas ne visada yra lengvas sprendimas, nes ir jis gali virsti mikrodalelėmis, jei patenka ne į tinkamas perdirbimo ar kompostavimo sąlygas.
Valstybės svarsto ir įveda ribojimus tam tikroms plastiko rūšims, skatina daugkartinių pakuočių ir užstato sistemų plėtrą.
Kuo mažiau naujo plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau mikroplastiko ateityje suksis mūsų lėkštėse ir stiklinėse.
Mikroplastikas jau tapo neatsiejama pasaulinės taršos ir sveikatos politikos dalimi.
Nors daugelis klausimų dar neturi galutinių atsakymų, mokslo žinios aiškiai rodo, kad mažinti plastiko naudojimą ir taršą verta ne tik dėl gamtos, bet ir dėl pačių žmonių sveikatos.