Mokslininkai vis dažniau žmogaus organizme aptinka mikroplastiko dalelių, o tai keičia požiūrį į kasdienę plastiką naudojančią visuomenę.
Vis daugiau tyrimų rodo, kad plastiko pėdsakai aptinkami ne tik vandenynuose ar dirvožemyje, bet ir kraujyje, plaučiuose bei placentoje.
Kas yra mikroplastikas ir kaip jis susidaro?
Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios aplinkoje nesuyra dešimtmečiais.
Dar smulkesnės, nanoplastiko, dalelės yra mikrometro dalių dydžio ir gali patekti į audinius, kuriuos sunku ištirti net moderniausia įranga.
Šios dalelės susidaro trinties, ultravioletinių spindulių ir mechaninio dėvėjimosi metu, pavyzdžiui, dėvint sintetinius drabužius ar naudojant plastikines pakuotes.
Mikroplastiko atsiradimui prisideda ir automobilių padangos, dažai, kosmetika, valymo priemonės bei vienkartiniai indai.
Kaip mikroplastikas patenka į žmogaus organizmą?
Pagrindiniai keliai yra maistas, vanduo ir oras.
Tyrimuose mikroplastiko aptikta jūros gėrybėse, druskoje, geriamajame vandenyje ir net buteliuose parduodamuose gėrimuose.
Dalelės į kvėpavimo takus patenka ir su oru, ypač uždaroje aplinkoje, kur daug tekstilės, kilimų ar sintetikos.
Įkvėptos dalelės gali nusėsti viršutiniuose kvėpavimo takuose arba, esant labai smulkioms frakcijoms, pasiekti gilesnes plaučių sritis.
Virškinimo trakte mikroplastikas patenka su maistu, pavyzdžiui, per produktus, kurie buvo ilgai laikomi plastikiniuose induose ar pakuotėse.
Ką rodo iki šiol atlikti tyrimai?
Skirtingose šalyse atlikti tyrimai jau aptiko mikroplastiko dalelių žmogaus kraujyje, plaučių audiniuose ir placentose.
Tai rodo, kad dalis dalelių ne tik patenka į organizmą, bet ir peržengia žarnyno ar plaučių barjerus, pasiekdamos kraujotaką.
Laboratoriniai bandymai su ląstelėmis ir gyvūnų modeliais rodo, kad didelė mikroplastiko koncentracija gali skatinti uždegiminius procesus.
Taip pat tiriama, ar mikroplastikas gali veikti hormonų pusiausvyrą, kraujagyslių sieneles ir imuninę sistemą.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys dar neleidžia tiksliai įvertinti ilgalaikės rizikos žmonėms.
Nežinomi ir galimi slenksčiai, nuo kurių mikroplastiko kiekiai taptų akivaizdžiai pavojingi sveikatai.
Galimos sveikatos pasekmės ir nežinomieji
Viena iš didžiausių nerimo priežasčių yra tai, kad mikroplastikas dažnai nešioja kartu su savimi ir kitas chemines medžiagas.
Ant dalelių paviršiaus gali kauptis pramoniniai teršalai, pesticidų likučiai ar plastifikatoriai, kurie patys savaime yra biologiškai aktyvūs.
Dėl mažo dydžio dalelės turi palyginti didelį paviršiaus plotą, todėl prie jų gali prisijungti daugiau toksinių junginių.
Tai apsunkina rizikos vertinimą, nes tenka atskirai nagrinėti ne tik patį plastiką, bet ir susijusį cheminių medžiagų „kokteilį“.
Mokslininkai taip pat svarsto, ar mikroplastikas gali kauptis tam tikruose organuose, pavyzdžiui, kepenyse, blužnyje ar limfiniuose mazguose.
Ilgainiui tai galėtų turėti įtakos uždegimui, oksidaciniam stresui ir lėtinių ligų eigai, tačiau kol kas trūksta ilgalaikių stebėjimo tyrimų.
Ką galime padaryti jau dabar?
Nors galutinio atsakymo, kokie mikroplastiko kiekiai yra pavojingi, dar nėra, ekspertai ragina taikyti atsargumo principą.
Viena veiksmingiausių priemonių – mažinti vienkartinio plastiko naudojimą, ypač ten, kur jis liečiasi su maistu ir karštais gėrimais.
Praktiškai tai reiškia dažniau rinktis daugkartinius stiklo, nerūdijančio plieno ar keramikos indus ir gertuves.
Gaminant ar šildant maistą patariama vengti plastiko, ypač mikrobangų krosnelėje, nes aukštesnė temperatūra gali skatinti dalelių atsiskyrimą.
Sumažinti mikroplastiko kiekį ore padeda paprasti veiksmai: dažnesnis drėgnas valymas, retesnis kilimų naudojimas, geresnė patalpų ventiliacija.
Skalbimo metu į vandenį išsiskiria daug sintetinių pluoštų, todėl prasminga drabužių spintoje daugiau vietos skirti medvilnei, linui ar vilnai.
Kaip keičiasi politika ir pramonė?
Augantis visuomenės ir mokslininkų spaudimas skatina keisti plastiko valdymo politiką nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.
Daugelis šalių jau riboja vienkartinių maišelių, šiaudelių ir stalo įrankių naudojimą, skatina užstato sistemas ir perdirbimą.
Pramonė kuria naujas medžiagas ir technologijas, pavyzdžiui, mažiau dulkėjantį tekstilės pluoštą ar skalbimo filtrus, sulaikančius mikropluoštus.
To paties tikslas – technologiniai sprendimai nuotekų valymo įrenginiuose, kur bandoma efektyviau išgaudyti smulkias plastiko daleles.
Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia yra mažinti plastiko srautus į aplinką ir kurti produktus, kurie iš viso nesuskiltų į pavojingas daleles.
